Adauktas Marcinkevičius. Optimistai ir skeptikai. 1954–1959 metų fotografijos

2016 m. liepos 1–rugsėjo 18 d.

Nacionalinės dailės galerijos ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus organizuota pirmoji fotografo Adaukto Marcinkevičiaus (1936–1960) personalinė paroda yra aktas, liudijantis istorinį kūrėjo sugrįžimą. Parodą lydės leidyklos „Apostrofa“ išleista retrospektyvos knyga.

 

Adaukto Marcinkevičiaus kūrybinio darbo metai sutapo su „atšilimo“ Sovietų Sąjungoje procesais, suteikusiais vilčių, kad pagaliau galima laisviau kvėpuoti ir plačiau svajoti. Iš mirties taško pajudėjo literatūra, dailė, teatras, o propagandinio žurnalizmo tinkluose įstrigusi fotografija dar vis trypinėjo vietoje. Pradėjęs fotožurnalisto darbą dvidešimtmetis jaunuolis įžengė į terpę, kurioje buvo svarstoma „kaip ji, toji meninė fotografija, privalėtų atrodyti“. Čia jam atsidengė visiškai neįsisavinti kūrybos plėšiniai.

 

Fotografo žvilgsnis buvo nukreiptas į aktualijas, tačiau vizualinė kalba pasireiškė ekspresyvumu, socialinių detalių gausa, jautrumu kasdienybei. Politinė situacija jam ir kitiems kūrėjams buvo palanki: galėjai kalbėti garsiau – ne pašnibždomis, galėjai rašyti atviriau, galėjai fotografuoti ne tik idėjinę „tiesą“, bet ir šį tą daugiau, tad negaišdamas ir neprarasdamas nė minutės šio ypatingo laiko, A. Marcinkevičius nukreipė objektyvą į epochos asmenybes. Sumanęs surinkti menininkų portretus, per dvejus metus jis užfiksavo apie 100 dailininkų, muzikų, rašytojų. Vis dėlto fotografą labiau traukė meninė raiška ir, toldamas nuo grynojo dokumentalizmo, jis pasinėrė į poetinius vaizdinius. Nuo anuomet vyravusio socialistinio realizmo kūrėjas stengėsi pabėgti ne ieškodamas novatoriškų sprendimų, o grįždamas į saugią laiko patikrintą patirtį ir kėlė tuos pačius klausimus, kuriuos XX a. pradžioje kėlė fotografijos meno pionieriai: apie vaizdo prasmę, fotografijos meno estetiką ir statusą, fotografo pašaukimą. Labiausiai A. Marcinkevičius mėgo piktorialistinę raišką: impresiją, subjektyvų įspūdį, asociatyvumą, minkštą ir blausią faktūrą, tapybiškus efektus. Kita pastebima fotografo stilistinė kryptis – konstruktyvizmas. Tokiose fotografijose autorius dėmesį koncentravo į fotografinės formos talpumą, ieškojo objektų geometriškumą, jų lakoniškumą pabrėžiančių rakursų. Darbuose pastebimas jaunatviškas polėkis, noras eksperimentuoti su nauja medžiaga, išbandyti gausybę kirbančių fixe idėjų.

 

Parodos kuratorė Margarita Matulytė

Parodos organizatoriai: Nacionalinė dailės galerija ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius

Rėmėjai: LR kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, „Exterus“

​

Konstitucijos pr. 22, LT-08105 Vilnius
www.ndg.lt