Kraujo akmuo: Gediminas Akstinas ir Patricija Jurkšaitytė 

2025 m. balandžio 25 – rugsėjo 21 d.

Parodoje „Kraujo akmuo“ vienoje ryškioje parodų erdvėje susitinka dviejų pripažintų menininkų darbai. 1978 m. sujungus tris nacionalizuotus namus buvusioje Verlängerte Alexanderstraße (Pailgintojoje Aleksandro gatvėje), Memelyje (dab. Klaipėda)   ir juos rekonstravus Lietuvos dailės muziejaus reikmėms, pirmasis aukštas buvo pritaikytas skulptūros ekspozicijoms. Kad būtų papildomos erdvės šio dueto parodai, dauguma didžiausių pirmojo aukšto galerijos langų buvo dalinai uždengti, tačiau iš vis dar atvirų dalių atsiveria vaizdai į muziejaus sodą su geometriniais tvenkiniais ir gebenėmis apaugusiais medžiais. 

 

Šios laikinosios sienos tapo materialiu naujos Gedimino Akstino (g. 1961 m., gyvena Vilniuje) instaliacijos „Orlaidės“ (2025) pagrindu. Devyni nedažytos spygliuočių medienos rėmai pritvirtinti prie tikrų orlaidžių, kurios paliktos atviros, kad į vidų patektų pakankamai dienos šviesos. Šie rėmai, paremti pramoniniais plieniniais kabliais, atlieka vizualų, o gal ir metaforišką vėdinimo ir apšvietimo performansą, užduodantį toną visai parodai.  

 
Gediminas Akstinas labiausiai žinomas dėl savo „lentynėlių“ – hibridinio kūrimo ir pristatymo būdo, kurį jis sugalvojo XX a. 10 dešimtmečio pradžioje. Toks būdas leidžia laisvai naudoti įvairių vizualiųjų menų – skulptūros ir architektūros, piešimo ir tapybos – elementus. Jis dar nepersisotino šiais minties ir formos asambliažais, ir, vargu ar kada nors tai įvyks. Toks formatas leidžia nuolat keisti atviro ir uždaro, tuščio ir pilno, vaizdo ir pasakojimo santykius. 

 
Šioje parodoje XX a. 10 dešimtmečio pradžioje sukurti lentynėlės įsikūnijimai koegzistuoja kartu su naujai sukurtomis jos atmainomis, o kūriniai eksponuojami po vieną arba rinkiniais, pavadintais „Lentynėlė ir atvaizdas“. Juose architektūrinius ir skulptūrinius elementus papildo akvarelės, kuriose susijungia metaforiškumas, abstraktumas ir emblematiškumas. Yra ir tokių elementų nelydimų akvarelių, tarp jų – tamsą spinduliuojančių gatvės žibintų reginiai, pavadinti pagal A. Tumėno gatvę prie Lietuvos Respublikos Seimo Vilniuje, kurioje 2021 m. rugpjūtį vyko „antivakserių“ riaušės. Jiems savo ruožtu antrina naujesnio Akstino išradimo – „spintelių“ (negilių įstiklintų medinių rėmų su turiniu arba be jo) – pavyzdžiai. 

 
Taip pat parodoje „Kraujo akmuo“ pristatomi didesni šio dešimtmečio skulptūriniai darbai, pavyzdžiui, „Noriu namo“ (2020, išplėstinė „lentynėlė“) ir lateksu aptrauktų skulptūrų  „Kokonas“ (2018–2024) ir „Tumba“ (2024) kolekcija. 1989 m. pieštuku atliktas darbas be pavadinimo, vaizduojantis improvizuotą plytų ir medžio sodo sieną bei vandens čiaupą, įtvirtina šią Akstino kūrybos rinktinę tarp ankstyvųjų jo meditacijų medžiagiškumo, tekstūros ir paviršiaus temomis.  

 
Kitas svarbus įnašas į parodą – menininko pasirinkimas vieną laikinų sienų dalį nudažyti nublukusios raudonos ochros atspalvio dažais, taip parodant lojalumą parodos bendraautorei Patricijai Jurkšaitytei (g. 1968 m., gyvena Vilniuje). Raudona ochra užima svarbią vietą jos naujausioje tapybos kūrinių cikle. Tai pigmentas, gaminamas iš raudono hematito – geležies oksido mineralinės formos, nuo seno siejamos su fiziniu ir psichiniu gydymu. Sakoma, kad šis „kraujo akmuo“ padeda mums suprasti savo emocijas ir priimti sprendimus vadovaujantis aiškumu. Jį esame įpratę matyti visame pasaulyje paplitusiuose priešistorinių urvų ir uolų piešiniuose. 

 
Per pastaruosius kelerius metus pasikeitė Jurkšaitytės tapybos metodas ir samprata. Ji atsisakė per daugiau nei tris dešimtmečius išsiugdyto meistriškumo perfrazuojant klasikinę paveikslo kompoziciją ir atkartojant tradicines gruntavimo, grizailės ir lazūravimo technikas. Ji atranda naują vietą tapyboje: čia aiškumas gimsta atsisakant visų kvalifikuotų įgūdžių ir „atmokstant“ dalykų, o sėkmė priklauso nuo greito atlikimo ir atsisakius bet kokio retušavimo, įgyvendinant iš anksto apgalvotų momentinių gestų seką. 

 

Tokiose tapybos cikluose kaip „Pajūris“ (2023), „Laiptai“ (2024) ar „Street View“ (2024) Jurkšaitytė eksperimentuoja su paprastomis medžiagomis ir priemonėmis: pirmuoju – raudonos ochros – dažų sluoksniu, baltu gipsu, maskavimo juosta, dekoratyviniais trafaretais, plačiais gruntavimo teptukais. Išmaniaisiais telefonais užfiksuotus interjerų, gatvių vaizdų ar pajūrio peizažų kadrus ji sintezuoja į kelias netaisyklingos formos dažų dėmes, kurias galima užmaskuoti ir iš naujo užtapyti, perbraukiant šviesesniais ar tamsesniais dažais. Nuplėšus maskuojamąją juostą, vaizdas iškyla tarsi fotografijų ryškinimo vonelėje, kartais iškreiptas būtinai skuboto kūrybos proceso. Atrodo, kad reikia iš naujo išmokti matyti – ir įpročio mąstyti vaizdais. 

 

Parodoje eksponuojama gana daug tokiu būdu padarytų vaizdų. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, „Delfto plytelė“ (2023) arba „Trafaretas“ (2024), yra sąmoningai paprasti ir nepretenzingi, o kiti, pavyzdžiui, „Laive“, „Lisabona“ arba „Birštonas“ (visi 2024), yra ne mažiau sąmoningai sudėtingi ir daugiasluoksniai. Šiems naujesniems darbams, sudarantiems didžiąją dalį Jurkšaitytės įnašo į parodą „Kraujo akmuo“, priešpriešinami atrinkti senesni kūriniai ant drobės ir popieriaus, kuriuose atsispindi ankstyvoji jos, kaip šiuolaikinės tapytojos – pasižyminčios stipriu, bet laisvu ir spekuliatyviu santykiu su meno istorija – raida. Matome paruošiamuosius eskizus ir užbaigtus kūrinius iš ilgesnių ciklų, tokių kaip „Dalys“ (10 dešimtmečio vidurys) ar „Fragmentai“ (XX a. 10 dešimtmečio pabaiga ir XXI a. pradžia), taip pat pavienius darbus, tokius kaip „Paskutinė vakarienė“ (1998) ar „Mintys apie senėjimą“ (apie 2000). 

 

Beveik visi eksponuojami kūriniai priklauso patiems menininkams, daugelis jų viešai rodomi pirmą kartą. Tikimės, kad paroda atskleis naujus šių dviejų atsidavusių ir nuoseklių menininkų kūrybinio kelio aspektus. Gediminas Akstinas ir Patricija Jurkšaitytė priklauso dailininkų kartai, susiformavusiai iškart po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Abu jie svariai prisidėjo prie šalies meninės savimonės ir estetinės savigarbos atkūrimo. 
 
 

 

Kuratorius Anders Kreuger, kunsthalės „Kohta“ Helsinkyje direktorius 

Koordinatorės: Skaistė Marčienė, Aurelija Malinauskaitė 

Parodos architektas Marius Puskunigis 

Dizaineris Domantas Pigulevičius

 

​

Liepų g. 33, LT-92145 Klaipėda
Tel. +370 46 410 412
domsaicio.galerija@lndm.lt