Paskutinis paplūdimys 

2024 m. rugpjūčio 30 d. – 2025 m. balandžio 13 d.

Baltijos jūra kartais apibūdinama kaip labiausiai užteršta pasaulyje. O jos paplūdimiai reklamuojami kaip erdvūs neva (vis dar) laukinės gamtos prieglobsčiai, didžiausi, smėlėčiausi Europoje. Tai galima suvokti kaip keistą prieštarą, skatinančią į paplūdimio reiškinį pažvelgti keleriopai. Vasarojimas prie Baltijos populiarėjo XX a. pradžioje. Kelios poilsiautojų kartos suformavo ir masinio laisvalaikio pajūryje įpročius. Tuo pat metu besiplečianti turizmo industrija, neigiami klimato kaitos padariniai visame pasaulyje prisidėjo prie jautrių gamtinių vietovių niokojimo. Kurortai pritraukia lankytojų, deja, smėlėtos ir šiandien jau gana unifikuotos globalios vidurinės klasės svajos – san diegų ir majamių pakrantės egzotiškuose kraštuose – traukiasi dėl pačių įvairiausių priežasčių. Lietuvoje grėsmingų kataklizmų dar nejuntame. Vis dėlto kartais pamąstome apie „dar nesuterštą“ gamtos kampelį, „nepaliestą“ pakrantės ruožą, saugią priebėgą poilsiui, smagiam užsimiršimui.  

 

Prieikime dar arčiau vandens krašto basomis. Šitos švelnios bangelės, šitie begaliniai mirgantys toliai atneša dumblių, neįprastų bakterijų, jūržolių. Taip pat plika akimi neįžiūrimų dalelių, suteikiančių švelnų blizgesį visam regimajam paviršiui. Argi šiandien svarbu, kuriame modernybės taške ir kurioje pasaulio dalyje stabtelėjo skaisčiai raudona draperija apsiausta figūra Viktoro Trublenkovo fotografijoje – keistas belaikis žmonijos kolosas virš jūrinių debesų? Nebylų dialogą su vandeniu skatina šviesa. Ji aktyviai dalyvauja Pauliaus Makausko ciklo „Naujos Jūros“ fotografijose. Gali būti, kad ryškių spalvų žaismas atspindi kokius nors mikroorganizmus. O gal netgi netoliese išsiliejusius pavojingus cheminius junginius. Ar tai tikrai mūsų planetos jūros? Kol kas to nesužinosime. Žemiškuose užutėkiuose įkvepiamą orą taip pat kartais persmelkia nematomos toksiškos dalelės, spalvotos dulkės. Igorio Piekuro smilkstančiame 8 deš. vidurio „Sąvartyne“ išnyra ugnies liežuviai, primenantys ekologines ankstesnių dešimtmečių problemas; jos niekur neišnyko. Ne tik pamiškėse, bet ir toli vandenynuose susiformuoja šiukšlynų salos, kone ištisi margieji kontinentai, bet juos patiriame netiesiogiai – apie vandenyje esančius žmonijos sąvartynus, kaip ir apie gyvybės nebepalaikančias zonas jūrose, praneša žiniasklaida. Dujų ore, kaip ir smulkaus plastiko bangose, akis nefiksuoja; be laboratorinio tyrimo negalėtume sužinoti pakrantės vandens sudėties. Globalius skirtingų sferų pokyčius galime pažinti tik nedidelėmis dalimis – niekada visko vienu metu. Šis beveik erzinantis partikuliarizmas sutrikdo, o hedonistinį mėgavimąsi pajūriu sujaukia mintyse šmėstelėjantis nerimas.  

 

Kada nors nebeliks ir dabartinių atostogautojų, o užmarštis pasiglemš užuovėjas saulėtose pakrantėse. Matyt, jas ims semti vanduo – sakoma, kad tai gali įvykti kur kas greičiau, nei anksčiau manyta. Kurpiantieji žmonijos pabėgimo planus galbūt bandys prisijaukinti kosminius vandenynus. Bet kas nors tuo metu vis dar prisimins pajūrį iš vaikystės… kur nors už horizonto, o gal ir netoliese tvyrantį visiškai nemetaforinį paskutinį paplūdimį.  

Skaidra Trilupaitytė 

 


Vytauto g. 17, LT-00101 Palanga
+370 460 30 314
gintaro.muziejus@lndm.lt

Taip pat žiūrėkite

Parodos atidarymas

„Paskutinis paplūdimys“. Nauja paroda LNDM Palangos gintaro muziejuje kviečia permąstyti kurorto vaizdinį kylančios ekologinės grėsmės akivaizdoje