Žygimantas Augustinas. Garantija

2024 m. gegužės 28 – spalio 20 d.

Yra klausimų, į kuriuos atsakyti neįmanoma. Graikai buvo radę dalinį šios problemos sprendimą. Delfų šventykloje orakulas duodavo atsakymus ir mitiniams herojams, ir paprastiems mirtingiesiems. Tik prieš įeinant į šventyklą juos pasitikdavo trys užrašai: visiems gerai žinomas „pažink save“, ne taip gerai žinomas „nieko per daug“ ir trečiasis, dėl kurio reikšmės ginčijamasi jau kelis tūkstančius metų, aiškiai siejantis tikrumą (užtikrintumą) su nelaime.

Priešingai nei graikų, dabarties pasaulyje netikrumas yra įgijęs neigiamą reikšmę. Jį stengiamasi šalinti iš visų gyvenimo sričių. Kuo mažiau vietos atsitiktinumui, neaiškumui, tuo geriau. „Garantija“ yra pažodinis trečiosios Delfų maksimos žodžio Ἐγγύα vertimas. Kiek ironiškai jis atsiranda parodos pavadinime. Garantija – neatsiejamas šiuolaikinės kasdienybės atributas, jis taikomas ir tada, kai perki jungtuką, ir tada, kai kalbi apie politinę realybę. Garantijų norime visur ir, regis, jų gauname. Bet kai tikrovė parodo savo plotį, tikrumo tinklas subliūkšta ir kiaurymėse atsiveria netikrumas. Tada lieka klausti, kaip gyventi tokiomis sąlygomis.

Paroda prasideda kasdienių personažų, nugrimzdusių į biuro kėdes, vilkinčių prakaituotus marškinėlius ar naujus kostiumus, portretais. Šie personažai atrodo šiek tiek pavargę ir nelaimingi, kaip ir visi kiti. Netikrumas gali atsiverti bet kur ir netikėtai. Kasdienybės posūkį šios parodos istorijoje žymi vieno paveikslo data – 2022 03 24, kai netikrumą pajuto visi. Kaip gyventi toliau? Parodoje Augustinas veda žiūrovus netikrumo takeliu. Jis pradeda nuo hamletiškojo klausimo „Kas aš esu?“ – tik čia žodžius ir sceną keičia drobė, studija, įsižiūrėjimas į save.

Kas gali būti tikriau už save, savąjį kūną, išraiškas, savąjį atspindį? Kodėl įmanoma būti tikresniam? Ir, regis, čia jau būtų galima rasti pagrindą (ar garantiją). Bet toliau žvelgiant į Augustino kūrinius, patogus žinojimo, kas aš esu, jausmas ima slysti. Autoportretai išeina iš ribų. Savo odą, raumenis, išraiškas menininkas perkelia iš pradžių kasdieniams, vėliau – istoriniams personažams. Tikrojo „aš“ tarsi nelieka. „Kas aš esu?“ įsikūnija į kitus. Savęs vaizdas pasidaugina. Nelieka to vienintelio. Tikro. O kas lieka? Vaizduotė, žaidimas, juokas, ironija ir klausimas, kad galbūt tikrumas nėra toks būtinas. (Visai kaip prieš tūkstančius metų.)

Kuratorė Akvilė Anglickaitė
Architektūra dizaino studija MOA
Dizaineris Vilmantas Žumbys
Koordinatorė Gabija Kasparavičiutė-Kaminskienė
Projektą remia Vilniaus dailės akademija

Kūrinius skolino: Noewe Foundation, MO muziejus, Ieva Burbaitė, Algirdas ir Remigijus Gataveckai, Dalia Gruodienė, Monika Krikštopaitytė, Vilmantas Marcinkevičius, Rūta ir Tomas Osencovai, kiti privatūs kolekcininkai