Užduotis restauratoriams: šukių krūva ir neįtikėtino grožio Murano stiklo veidrodis
Kantrybės mokykla, taip būtų galima apibūdinti restauratorių profesiją. Kad pavyktų geriau suprasti, kaip atrodo stiklo ir keramikos restauratorių darbas, galima įsivaizduoti maždaug 600 šukių krūvą. Šukės įvairiausių dydžių. Ar pavyks atkurti sugriautą ir, pavyzdžiui, per kasinėjimus rastą, galbūt itin vertingą objektą, nuo ko pradėti?
„Tiesiog, iš pat pradžių būna panika, neįmanoma ir čia nieko nerasim, čia per daug šūkių, jos per daug smulkios, bet kažkaip – kantrybės yra ir susirenka“, – taip pasakojimą pradeda aukščiausios kvalifikacinės kategorijos keramikos restauratorė Lina Ona Adomaitytė.
„Susirenki pirmiausia visas tas šukes kažkokiom grupėm. Tada pradedi ieškot, kuri šukė su kuo tinka: pagal spalvą, pagal formą, pagal lipdybą, ar pagal kažkokį ornamentą ir pradedi ieškoti. Kai surandi, tai kitąkart net ir juokiamės, tikriausiai grybautojai taip džiaugiasi baravyką radę, kaip mes džiaugiamės suradę fragmentą“, – savo mintį pratęsia restauratorė L. O. Adomaitytė.
Naujoje „Restauratorių“ laidoje žiūrovai išvys, kaip toks procesas atrodo realybėje, sužinos, su kuo ir kaip restauruojama itin kaprizinga medžiaga – stiklas. Ne paslaptis, jog aštrūs kampai gali ir sužeisti.
„Saugotis reikia iš pat pradžių. Tu matai, su kokia medžiaga dirbi, su kokiu eksponatu. Reikia atsargumo“, – sako aukščiausios kvalifikacinės kategorijos keramikos restauratorė Leokadija Šalkovska.
Žiūrovai pamatys ir kokių sprendimų imasi restauratoriai, kad atkurtų sudužusias ir prarastas detales, kaip atsitiko ir su įspūdingo grožio, itin puošniu Venecijos veidrodžiu ir sietynu.
„Išskirtinis kūrinys, toks vienintelis Lietuvoje, nes mūsų žiniomis, nėra daugiau tokio dydžio Murano dirbtuvių veidrodžių Lietuvoje“, – sako keramikos restauratorė ekspertė Rasa Bieliauskaitė-Mikolaitienė.
Neįprastos apimties, puošnus, su žėrinčiomis detalėmis ir tarsi pavasaris spalvingas veidrodis į restauratorių rankas pateko iš Telšių muziejaus „Alka“, o į muziejų atkeliavo iš Vilkėno dvaro, po to, kai buvo nusavintas visas dvaro turtas. Žiūrovai sužinos, kas veidrodžiui galėjo atsitikti, kodėl jo komplekte esančių šviestuvų detalės sudužusios ir kas išduoda veidrodžio amžių, taip pat restauratoriai papasakos apie Murano stiklą ir dirbtuves, kurios iki šiol veikia ir garsėja savo dirbiniais.
Įdomu ir tai, jog restauruojamas veidrodis apipintas legenda, jog saugo amžiną jaunystę, tačiau neleidžia pasenti tik su viena sąlyga – pažiūrėjusi į šį veidrodį, nebegalima žiūrėti į jokį kitą.
Taip pat laidoje žiūrovai išvys, kaip restauruojami eksponatai fotografuojami.
„Didžiausia mano užduotis yra suvaldyti atspindžius. Jų išvengti neįmanoma, bet jie turi būti teisingoje vietoje. Restauratorius žino kiekvieną meno kūrinio, kurį jis restauravo detalę, kur jis ką padarė, kiek jis ten įdėjo darbo, ir jei, pavyzdžiui, dokumentacijoje to nesimato, tai jis negali būti patenkintas, ar ne taip?“, – darbo ypatumais dalinsis Prano Gudyno restauravimo centro technologė fototyrėja, meno kūrėja Vilma Šileikienė, kuri atvirauja, jog fotografuoti spindintį veidrodį buvo vienas didžiausių jos profesinių iššūkių.
Dokumentinių apybraižų ciklas „Restauratoriai“ rodomas šeštadieniais 14.30 val., per LRT PLIUS.
Laidą kuria: režisierius Modestas Endriuška, turinio ir komunikacijos koordinatorė Morta Šiaulytė, prodiuserė Daiva Bilinskienė.
Laida sukurta bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi.
Projekto partneris – Prano Gudyno restauravimo centras.
