Aleksandrai Kasubai 100: svarbi dovana Lietuvai ir muziejui

Minint garbingą menininkės vizionierės Aleksandros Fledžinskaitės-Kašubienės, Kasubos (1923–2019) sukaktį Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) išeivijos rinkinys pasipildė dviem naujais kūriniais. Šią vertingą dovaną muziejui dovanojo JAV gyvenanti galerininkė ir meno agentė Laura Čerkeliūnaitė-Bandrowski. Nuoširdžiai dėkojame jai už LNDM saugomo menininkės kūrybinio palikimo praturtinimą.

 

XX–XXI a. vizionierės Aleksandros Kasubos kūrybinis palikimas saugomas LNDM. Menininkė 2014–2019 m. Lietuvai padovanojo 150 darbų, sukurtų 1942–2019 m. (nuo ankstyvosios tekstilės, plytelių pano, mozaikų, tapybos, akvarelių, darbų JAV viešosiose erdvėse projektų ir jų brėžinių iki erdvinių aplinkų – tampriųjų buveinių, architektūros modelių). 2021 m. Nacionalinėje dailės galerijoje surengta juos pristatanti paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ (kuratorė Elona Lubytė).    

 

Lauros Čerkeliūnaitės-Bandrowski dovana prasmingai papildė menininkės rinkinį. Ankstyvasis plytelių pano „Metų laikai“ (Four seasons, 1957) sukurtas, kai Aleksandra dirbo dizainerio Vladimiro Kagano drauge su tėvu Illiju ir partneriais įsteigtoje unikalaus dizaino baldų įmonėje „Kagan Dreyfuss Inc“, kūrė keramines plyteles baldų durelėms ir stalviršiams, užmezgė ryšius su Amerikos amatininkų taryba (American Craftsmen’s Council) ir pradėjo dalyvauti jos rengiamose metinėse keramikų parodose.     

 

Estų meno istorikas ir kritikas, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos tyrinėtojas Aleksis Rannitas vertino menininkę kaip „vieną pagrindinių figūrų tarp JAV gyvenančių jaunųjų lietuvių intelektualų“, o „Metų laikų“ pano išskyrė kaip „<…> subtilaus ir labai tikslaus piešinio, rafinuotos linijos ir jautrios spalvinės gamos alegoriją, moteriškiausią Aleksandros Kasubos šedevrą“ (Aleksis Rannit, „Aleksandra Kasuba. A Neo-Romanesque Ceramist“, Lituanus, 1960, Nr. 3, p. 114–116).

 

Objektai „Kiautai“ (Shels, 1983–1984) sukurti, kai menininkė dalyvavo Filadelfijos universiteto meno ir mokslo centro, tekstilės ir mokslo koledžo 1983–1984 m. rezidencijų programoje „Menas moksle“. Tyrinėdama tampriųjų medžiagų membranos tempimo, tampraus audinio sukietinimo į kiautą galimybes menininkė sukūrė dvidešimt vieną objektą, iš jų du nuo šiol saugomi LNDM. Šių tyrimų rezultatus ji pristatė asmeninėje parodoje „Shaping the Future“ („Formuojant ateitį“) Filadelfijos universiteto Esther M. Klein galerijoje 1989 m.

 

Parodos kataloge vokiečių architektas vizionierius Frei Otto, apibendrinęs menininkės pasiekimus, teigė: „Struktūrų iš audinio srityje Aleksandros Kasubos kūryba išsiskiria kaip stipri asmeninė vizija. <…>. Jos tyrimo rezultatai yra vieni labiausiai stulbinamų pastaraisiais metais“ (Frei Otto, „Introduction“, Aleksandra Kasuba. Shaping the Future. Art-in-Science VII. November 15, 1989 January 26, 1990, Esther M. Klein Art Gallery University City Science Center, Philadelphia, 1990, p. 6).

 

Sukauptą per tris dešimtmečius erdvinių aplinkų formavimo patirtį Aleksandra apibendrino persikėlusi gyventi į Naujosios Meksikos dykumą, 2001–2005 m. statydama gyvenamąjį Akmenų kalvos namą ir kiautinę rezidenciją pas ją atvykstantiems draugams menininkams. Joje ji gyveno iki 2012 m.   

 

Mus su donatore supažindino menininkės vyro, skulptoriaus Vytauto Kašubos dukterėčia, dizaino istorikė Viktorija Kašubaitė-Matranga, talkinusi grąžinant Aleksandros kūrybinį palikimą į Lietuvą, jį tyrinėjant ir pristatant. Muziejui dovanotų darbų istorija – įdomus dviejų lietuvių šeimų, po Antrojo pasaulinio karo atsidūrusių už Atlanto, ryšių liudijimas.

 

Donatorės tėvai Rima Pakalkaitė ir Kęstutis Čerkeliūnas dar Lietuvoje buvo geri  menininkės draugai. Atvykę į Niujorką iš pradžių gyveno Brukline, o 1960 m. nusipirko namą Kvinse, už kelių kvartalų nuo Aleksandros ir Vytauto Kašubų. Čerkeliūnaitė-Bandrowski prisimena, kad augo apsupta jų darbų, plytelių pano „Metų laikai“ menininkė dovanojo jos tėvams.

 

Kęstutis Čerkeliūnas studijavo Vytauto Didžiojo universitete literatūrą ir architektūrą, šias studijas tęsė pokario Vokietijoje, Štutgarto aukštojoje technikos mokykloje, vėliau JAV, baigė Prato institutą Niujorke. Rima Pakalkaitė-Čerkeliūnienė – Vytauto Didžiojo universiteto absolventė, ji rašė apie lietuvių dailininkus išeivijos spaudoje. Čerkeliūnų namuose, be Kašubų, lankėsi tokie dailininkai kaip Albinas Elskus, Pranas Lapė, Vytautas Kazimieras Jonynas, Kazimieras Žoromskis, Vytautas  Ignas ir kt. Visa šeima 1971 m. lankė Aleksandros namuose įtempto audinio šešių erdvių nuostabią „Gyvenamąją aplinką“ 43W90-ojoje gatvėje Niujorke.

 

Laura, su pagyrimu baigusi meno istorijos studijas Kvinso koledže Niujorke, ketvirtį amžiaus dirbo drauge su meno agentu Williamu Pallu, vėliau įkūrė įmonę „Laura Carr Fine Arts“, kurios specializacija – pokario Amerikos ir Europos menas, popartas ir konceptualizmas. Daug laiko ji praleisdavo su Aleksandra diskutuodama apie meno pasaulį ir meno rinką bei jos kūrybą. Taip pat lankydavosi Vytauto studijoje. LNDM saugomas jo atliktas Lauros Č. (1982) portretas.  

 

Laura stebėjosi Aleksandros gebėjimu nuolat kurti originaliai, plėtoti pažangias idėjas, laikė, kad ji kaip menininkė ir architektė pralenkė savo laiką. Todėl jai rengiantis persikraustyti ir sunaikinti didelio formato sustandintus kiautinius objektus, kelis jų parsinešė namo, išsaugojo ir padovanojo LNDM (Lauros Carr 2023 m. birželio 10 d. el. laiškas Elonai Lubytei).

 

Atkeliavusius iš už Atlanto darbus tvarkė būrys LNDM kolegų, Prano Gudyno centro keramikos (Lina Ona Adomaitienė, Rasa Bieliauskaitė-Mikolaitienė, Leokadija Šalkovska), polichromijos (Rolandas Vičys), metalo (Rimvydas Derkintis), tekstilės (Audronė Petroševičiūtė)  restauratoriai, Nacionalinės dailės galerijos architektas Mindaugas Reklaitis ir vyr. inžinierius Marijus Okockis.   

 

 

LNDM dovanotų Aleksandros Kasubos darbų gabenimą iš JAV į Lietuvą rėmė Lietuvos kultūros taryba.