Nuolatinė ekspozicija
Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos
Sistemingai ir nuosekliai dailininkai Lietuvoje pradėti rengti gana vėlai, tik XVIII–XIX a. sandūroje. Šis procesas tiesiogiai siejamas su 1797 m. Vilniaus universitete įsteigta Piešimo ir tapybos katedra. Ilgainiui kartu su Skulptūros, Grafikos, Architektūros katedromis ši menininkų kalvė imta vadinti tiesiog Vilniaus meno mokykla. Pirmasis Piešimo ir tapybos katedros vadovas ir profesorius buvo ilgus metus Italijoje praleidęs, profesionaliosios dailės pradininku Lietuvoje laikomas Pranciškus Smuglevičius (1745‒1807). Drauge su adjunktu Jonu Rustemu (1762‒1835) jis išugdė ne vieną žymų kūrėją, puoselėjusį ir tęsusį Vilniaus meno mokyklos tradicijas net tada, kai 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą studijuoti dailės jame jau nebebuvo galimybės.
Dailininkų, kurių brandai įtaką darė Vilniaus meno mokyklos pradininkai ir mokiniai, kūryba atspindi ir XIX a. Europoje vyravusius meno stilius bei sroves (klasicizmą, romantizmą, akademizmą, realizmą), ir vietinę profesionaliosios lietuviškos tapybos raidą ir braižą. Chronologiškai eksponuojamuose Pranciškaus Smuglevičiaus, Juozapo Oleškevičiaus, Jono Rustemo, Vincento Smakausko, Kanuto Rusecko, Vincento Dmachausko ir kitų autorių darbuose skleidžiasi meistrystė, kintančios epochų idėjos, išvien ėjusių žmogaus ir meno kova už būvį. Šiuos kūrinius galima drąsiai vadinti Lietuvos dailės aukso fondu.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės portretai
Iš XVI–XVIII a. nutapytų portretų žvelgiantys didikai, didikės, dvasininkai ir valstybės veikėjai atrodo rūstūs ir susikaustę. Statiška kompozicija, išdidi laikysena, santūrumas – tai ilgametės tradicijos ir senajam LDK portretui keltų lūkesčių atspindys. Tik pasiturintiems užsakovams prieinami, dažniausiai valdovo ar magnatų dvaruose dirbusių užsienio menininkų arba nežinomų vietinių meistrų kurti atvaizdai pirmiausia atliko ne estetinio pasigėrėjimo, o įpaminklinimo funkciją. Konkretaus asmens atminimą ateinančioms kartoms turėjęs išsaugoti kūrinys konstruotas kaip jo ar jos biografijos santrumpa, o portretuojamojo psichologijai ar realios išvaizdos niuansams čia tekdavo antraplanis vaidmuo. Aukštą kilmę ir gyvenimo nuopelnus paveiksle įamžindavo herbai, įrašai, aprangos detalės, pareigybes simbolizuojantys atributai (etmono buožė, karvedžio buzdyganas, maršalkos lazda, kanclerio antspaudas, dvasininkijos rangą perteikiantys ženklai ir t. t.). Tinkamai „perskaityti“, jie suteikia balsą ne tik iš pirmo žvilgsnio nebyliems portretų herojams, bet ir šimtametės valstybės istorijos puslapiams.
„Prisikėlęs Kristus“ ir kiti religinės dailės kūriniai
2020 m. vasarą Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui buvo perduota nelegaliai iš mūsų šalies išvežta medinė XVI a. skulptūra „Prisikėlęs Kristus“. Tai didelės istorinės ir meninės vertės kūrinys, viena iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių vėlyvosios gotikos stiliaus skulptūrų.
Iki 1928 m. „Prisikėlęs Kristus“ priklausė Kretingos bernardinų bažnyčiai, buvo naudojamas Velykų apeigoms. Vėliau jis buvo padovanotas Babtyno dvaro savininkui generolui Vladui Nagevičiui. 1944 m. generolui pasitraukus į Vakarus, buvo manoma, kad skulptūra dingo. Bet kūrinys vėl pasirodė viešumoje apie 1990 m., grubiai perdažytas aliejiniais dažais, Kristaus figūros kojos buvo nupuvusios, pirštai aptrupėję. Skulptūrą nupirko kunigas Ričardas Mikutavičius. 1997 m. Prano Gudyno restauravimo centro restauratorius Alfonas Šaulys skulptūrą restauravo – buvo atidengta pirminė polichromija ir auksavimas, tačiau prarastų detalių nuspręsta neatkurti. Paskutinį kartą „Prisikėlęs Kristus“ buvo pastebėtas 1998 m., per R. Mikutavičiaus laidotuves.
Vėliau paaiškėjo, kad į privačias rankas patekusi skulptūra buvo nelegaliai išvežta iš Lietuvos ir parduota. 2010 m. ji buvo identifikuota Austrijos sostinėje Vienoje, antikvariate „Kunsthandel Reinhold Hofstätter“. Po dešimt metų trukusio bylinėjimosi bendromis Lietuvos kultūros institucijų, užsienio diplomatų ir teisėsaugos pareigūnų pastangomis skulptūra buvo sugrąžinta Lietuvai. Kūrinys perduotas kiek pasikeitęs – Kristaus figūros kojos ir pirštai buvo visiškai atkurti.
Vilniaus paveikslų galerijos lankytojams „Prisikėlęs Kristus“ yra pristatomas greta Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomų to paties laikotarpio gotikinių skulptūrų „Švč. Mergelė Marija Sopulingoji“, „Šv. evangelistas Jonas“ ir XVII–XVIII a. religinės tapybos kūrinių, kadaise puošusių įvairias Lietuvos bažnyčias.
Dalia Tarandaitė
Adresas: Didžioji g. 4, LT-01128 Vilnius
Tel. / faks. +370 5 261 1685
vpg@lndm.lt
