2007 m. Juodkrantėje atkurtas Miniatiūrų muziejus

Muziejininkų seniai pastebėta, jog miniatiūros – mažoji tapyba, grafika, skulptūra taikomoji dailė – tarytum pradingsta didelėje erdvėje greta stambių tapybos ir skulptūros kūrinių. Sukoncentravus jas į atskira ekspozicinę erdvę, visapusiškai atsiskleidžia miniatiūrų meninė vertė ir žavesys. Jos nekonkuruoja tarpusavyje, tik papildo viena kitą. Kai 1976 m., atlikus kapitalinį nuniokotos ir apleistos Juodkrantės bažnyčios remontą buvo įrengta Miniatiūrų muziejaus ekspozicija, jas mūsų visuomenė pamatė kaip ypatingo grožio ir subtilumo kūrinius. Klasikinės muzikos koncertai, poezijos vakarai Juodkrantės bažnyčioje dar labiau paskatino domėtis šiais mažosios tapybos, grafikos skulptūros pavyzdžiais. 1978 m. architekto Vlado Vizgirdos sukurtos suveriamos vitrinos (koncertų metu jos buvo uždaromos, kad neblaškytų klausytojų dėmesio) išryškini ekspozicijos unikalumą, o lenktos stendų linijos savaip atkartojo pastato architektūrą Miniatiūrų muziejus nuo pat pirmųjų metų buvo ypač gausiai lankomas kaip ir Palangos gintaro muziejus, nors įvažiavimas į Kuršių neriją buvo itin ribojamas. Iš išlikusių statistinių duomenų aiškėja, kad kiekviena vasara ekspoziciją apžiūrėdavo dauguma į Neringą atvažiuojančių poilsiautojų ir turistų. Toks lankytojų dėmesys miniatiūroms tapo vienu svarbiausių akstinų Juodkrantėje vėl atkurti Miniatiūrų muziejų, kuris šią vasarą atidaromas šalia bažnyčios kitoje gatvės pusėje esančiame istoriniame pastate Aštuntame praeito amžiaus dešimtmetyje jį muziejus perkėlė prie bažnyčios ir restauravo gelbėdamas nuo gresiančio sunaikinimo dėl poilsio namų „Ąžuolynas“ statybos. Gausūs turistai, sustojantys ir aplankantys Juodkrantės bažnyčia, susipažįstantys su marių pakrantėje sukurtu skulptūrų parku bei Raganų kalnu, nuo šiol vėl turės galimybę pamatyti šimtus miniatiūrų bei vasaros sezono metu veikiančias parodas.

Lietuvos dailės muziejaus fonduose saugomi turtingi įvairių miniatiūros žanrų rinkiniai Vien medalių čia – per 1500 (muziejuje jų numatoma eksponuoti apie 200). Esama Paryžiaus, Peterburgo, Vienos mokyklų meistrų tapytų miniatiūrų portretų, vėduoklių, skulptūrėlių.

Miniatiūra vystėsi pagal savo dėsnius, nors jai įtakos turėjo ir tam tikros epochos vaizduojamasis menas, ir mados, net technikos pasiekimai. Taip XIII–XVI a. klestėjus miniatiūrinė grafika užleido vietą klasicizme paplitusiam miniatiūriniam portretui, o šis sunyko atsiradus fotografijai, dešimtis kartų pigesnėmis priemonėmis pasiekdavusiai tą patį panašumo efektą. Renesanse buvo populiari apvalioji miniatiūrinė skulptūra (įvairios statulėlės), o baroko epochoje – vėduoklės, kurių forma, dekoras, medžiaga itin priklausė nuo mados; jų būta iš dramblio ar vėžlio kaulo, perlamutrinių ir net medinių, aptrauktų audeklu. Vienos jų stebina spalvų subtilumu, žanrinėmis scenomis ar sudėtinga ornamentika, kitos – prašmatniu ažūru.

Kaip ir anksčiau, Miniatiūrų muziejuje lankytojai pamatys eksponuojamas XVI–XIX a. Paryžiaus, Peterburgo, Prahos meistrų sukurtas vėduokles. Nemažo formato Boleslovo Rusecko tapybos kūrinys „Dama su vėduokle“ iliustruoja Vilniaus krašto moterų papuošalus ir vėduokles. Miniatiūriniai portretai pasižymi kruopščiu piešiniu ir subtiliomis spalvomis. Dailininkai juos paprastai atlikdavo akvarele, įrėmindavo aukso rėmuose arba medalionuose (brangių medžiagų naudojimas tik pagreitino jų nykimą). Be portretų įkurtame muziejuje bus eksponuojama tapyba ant dėžučių, jau minėtų vėduoklių (pastarosios priklauso ir taikomosios dailės, ir tapybos sričiai), taip pat Palecho tapybos pavyzdžių. Bene daugiausia ekspozicijoje medalių. Juos galima skirstyti į memorialinius ir istorinius, kuriais įamžinami reikšmingiausi epochos įvykiai, asmenybės (mokslininkai menininkai, visuomenės veikėjai), miestai, parodos ir panašiai. Eksponuojami medaliai atspindi šio meno raidą, atskirų meistrų darbą. Išskirtinę vietą muziejuje užima Fiodoro Tolstojaus, Peterburgo akademijoje įsteigusio specialią medalių katedrą, medalionai 1812 m. karo tema. Labai vertinga ir lankytojui įdomi XVI a. plaketė su Žygimanto Senojo atvaizdu. Miniatiūrų muziejuje matysime ir daugiau lietuviškosios mokyklos darbų (Vilniaus auksakalių cecho dirbinių, minėtą Rusecko portretą ir kt.). Daug dėmesio įkurtoje ekspozicijoje skiriama lietuviškųjų medalių raidai.

Ypač lankytojų mėgstami paspalvinti vario raižiniai, vaizduojantys XVII a. pabaigos – XIX a. pradžios kostiumus, atlieka dvigubą funkciją: jie supažindina su kostiumo istorija, jo detalėmis ir atributais, o drauge atskleidžia karių, dailininkų ir kitų profesijų atstovų tipažus. Akį patraukia anglų dailininkų plieno raižiniai, fiksuojantys antikos architektūros Paminklus. Šią kūrybos sritį finansavo tuometinė antikos paminklų populiarintojų draugija. Poetišku, kiek romantišku žvilgsniu šių raižinių kūrėjai žvelgia ne tik į Europos (Italijos, Graikijos, Krymo), bet ir į Afrikos bei Mažosios Azijos paminklus. Atkurtame muziejuje lankytojai pamatys nemažai taikomosios dailės pavyzdžių: bisero technika (siuvinėjimas spalvotais stikliniais karoliukais) sukurtų paveikslėlių, padarytų dėžučių, piniginių; porcelianinių ir fajanso skulptūrėlių, vazelių, lėkštučių ir puodukų; XIX a. stalo papuošalų, taip pat Meiseno manufaktūroje išlietų gipsinių antikos dievų biustų.

Nuo šios vasaros dalis Lietuvos dailės muziejaus rinkinyje saugomų daugiau nei šimto XVI–XIX a. miniatiūrų tapybos pavyzdžių vėl taps ypatingos Neringos gamtinės aplinkos kultūrine puošmena. Lankytojų akims atsiskleis peizažai portretai, religinio, buitinio ir mitologinio žanro kompozicijos, atliktos įvairiomis miniatiūrinės tapybos technikomis: tapytos aliejiniais dažais ant mažyčių vario marmuro plokštelių, akvarele ir guašu ant dramblio kaulo ar popieriaus, sukurtos lako ar emalio tapybos technikomis.

Nuo XVII a. vidurio svarbiausia miniatiūrų tapybos sritimi tapusi portretinė miniatiūra sudaro didžiąją daugumą Lietuvos dailės muziejaus miniatiūrų rinkinio (per 70 kūrinių), kuris bus gausiai pristatomas atkurtame Miniatiūrų muziejuje. Tai rokoko, klasicizmo ir romantizmo stiliaus (dažnai su sentimentalizmo priemaiša) portretai, tapyti akvarele ir guašu ant dramblio kaulo plokštelių (rečiau – ant popieriaus), pasižymintys ypatingu atlikimo subtilumo ir vaizdo grakštumu, kurį dar labiau pabrėžia dailūs rėmeliai. Miniatiūros atstovauja skirtingoms prancūzų, austrų, vokiečių, rusų, lenkų ir lietuvių mokykloms. Tikimės, kad muziejaus lankytojams ypač patiks savamokslės dailininkės Lidos Meškaitytės miniatiūros. Lietuvos dailės muziejuje saugomas jos kūrybinis palikimas Miniatiūrų muziejuje sudarys trečdalį ekspozicijos. Lankytojai galės pasigėrėti subtiliomis Meškaitytės miniatiūromis, kuriose preciziškai atskleista dailininkės gimtojo Antšvenčių kaime gamta. Tai – tylos pasaulis, švytintis gerumu ir taikia ramybe. Menininkės miniatiūrose pulsuoja akimirkos ekspresija, atsiverianti subtiliausiais gamtos ir žmonių pasaulio vaizdais.

Be miniatiūrų ekspozicijos, kituose muziejaus pastatuose vasaros sezono metu veiks ir dvi parodos: lietuvių liaudies meno paroda „Lėlės ir audiniai“ bei gintaro ir jo dirbinių paroda „Gintaro miniatiūros“, kurią Lietuvos dailės muziejus parengė kartu su UAB „Gintaro pasaulis“.

Romualdas Budrys Lietuvos dailės muziejaus direktorius

​

L. Rėzos g. 3, LT-93101 Juodkrantė
+370 469 53 323, +370 46 410 412
pamario.galerija@lndm.lt