Muziejaus emeritas

Romualdas Budrys gimė 1933 m. liepos 26 d. Radviliškio rajone Vertimų–Vakarų kaime. Baigė Telšių dailės technikumą. 1954–1959 m. studijavo Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), kur įgijo menotyrininko specialybę. Po studijų metus laiko (1959–1960) stažavosi Ermitaže (Sankt Peterburge).

Studijuodamas Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute 1958–1959 m. kartu dirbo ir Lietuvos dailės muziejuje (ekskursijų vadovu).

1959–1960 m. (metus laiko po studijų) – to paties muziejaus restauratorius, 1960–1979 m. – Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojas mokslui, nuo 1979 m. – Lietuvos dailės muziejaus direktorius.

1960–2015 m. surengtų per 1 230 nacionalinių ir tarptautinių dailės ir gintaro parodų ekspozicijų autorius.

Nuo 1960 m. rengė ir įgyvendino Lietuvos dailės muziejaus (dabar – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus) naujų padalinių ekspozicijų kūrimo programas, iš jų reikšmingiausi R. Budrio kūrybinės ir organizacinės veiklos etapai:

1. Palangos gintaro muziejaus sukūrimas:
   1963 m. su architektu J. Masalskiu parengė pirmąją gintaro ekspoziciją grafo Felikso Tiškevičiaus rūmuose Palangoje (96 kv. m. parodė 478 eksponatus), kurią išplėtė ir atnaujino 1965 m. (150 kv. m. parodyti 940 gintaro eksponatai). Iškėlus iš rūmų Lietuvos dailininkų kūrybos namus, su konsultantais R. Rimantiene ir V. Katinu 1969 m. atidarė naujai išplėstą, moksliškai pertvarkytą gintaro ekspoziciją (750 kv. m. parodė 3 tūkst. eksponatų). Nuo 1971 m. atnaujintuose ir muziejinei veiklai pritaikytuose Palangos gintaro muziejaus rūmuose šalia pastovios ekspozicijos surengė kelias dešimtis gintarą naudojančių dailininkų personalinių parodų. 1992 m. Ispanijoje veikusioje pasaulinėje parodoje „EKSPO – 92“ įrengė gintaro parodą Lietuvos, Latvijos ir Estijos paviljone.
   Nuo 1982 m. su geologu V. Katinu vykdė naujos (jau ketvirtosios) Gintaro muziejaus ekspozicijos parengiamuosius darbus, o 1986 m. vasaros pradžioje atidarė naująją Gintaro muziejaus ekspoziciją, kurioje per abu rūmų aukštus buvo parodyta 4,5 tūkst. eksponatų. Ši ekspozicija veikia iki šiol. Gintaras joje pristatomas dviem aspektais – gintaro susidarymas Žemės evoliucijoje ir gintaro panaudojimas kultūros istorijos raidoje. Šioje ekspozicijoje eksponuojamas ir didžiausias muziejuje turimas gintaro gabalas, sveriantis 3 524 g.
2. Restauravimo centro sukūrimas:
   Su P. Gudynu nuo 1963 m. ėmė formuoti muziejinių vertybių restauravimo centrą. 1963–1976 m. buvo sukurtos muziejinių vertybių restauravimo dirbtuvės (popieriaus, tekstilės, tapybos, archeologijos ir kt. restauravimas), 1978 m. muziejinių vertybių restauravimo centras pertvarkytas į Lietuvos dailės muziejaus restauravimo ir konservavimo centrą. 1980 m. jis pavadintas Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo ir konservavimo centru.
3. Verkių rūmų ekspozicija:
   1976 m. sukūrė Verkių rūmuose istorinių interjerų ekspoziciją, kurioje buvo pristatyta istorinė elitinės kultūros aplinka. Ši ekspozicija buvo pripažinta kaip ypač kokybiškas kultūros palikimo aktualizavimo pavyzdys.
4. Juodkrantės miniatiūrų muziejus:
   1977 m. vadovavo Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčios restauravimui ir jos pritaikymui miniatiūrų muziejui įkurti, sukūrė šią ekspoziciją (1982).
5. Vilniaus paveikslų galerijos sukūrimas:
   1960 m. ėmė formuoti Vilniaus arkikatedros bazilikos restauravimo programą, kuri iki pat šios šventovės grąžinimo tikintiesiems buvo vykdoma ne tik restauruojant suniokotos aplinkos atstatymą, bet ir atliekant jos tyrimus, įrengiant modernią šildymo, ventiliacijos, apsaugos sistemą, restauruojant vargonus, vykdant archeologinius kasinėjimus ir sukuriant šventovės požemiuose mauzoliejų. Talkino bažnyčiai perimant katedrą ir ją tinkamai paruošiant šiuolaikinėms bažnyčios reikmėms. Organizavo Chodkevičių rūmų restauravimo ir jų pritaikymo Vilniaus paveikslų galerijai (veikia šiuose rūmuose nuo 1994 m.) darbus, sukūrė ir įgyvendino galerijos ekspozicijų programą. Organizavo ir eksponavo Europos Tarybos kultūros kelių programos parodas „Lietuvos baroko dailė“, „Lietuvos vienuolynų dailė“. 1998 m. Vilniaus paveikslų galerijoje surengtos tarptautinės parodos „Vilniaus klasicizmas“ ekspozicijos autorius.
6. Taikomosios dailės muziejaus sukūrimas:
   Nuo 1985 m. organizavo Senojo arsenalo vakarinio korpuso atstatymo darbus ir šiose patalpose įrengė taikomosios dailės meno ekspoziciją. Nuo 1996 m. Arsenale surengė daug svarbių nacionalinių ir tarptautinių programų parodų – Europos Tarybos kultūros kelių programos parodą „Lietuvos baroko taikomoji dailė“, „Žalgirio mūšis“ (1998), monumentalios Lietuvos tūkstantmečio programos parodos „Krikščionybė Lietuvos mene“ (1999–2003) koncepcijos ir ją įgyvendinusių ekspozicijų autorius.
7. Parodų rūmų sukūrimas:
   Nuo 1997 m. vadovavo Parodų rūmų sukūrimo programai, juose sukūrė daugiau negu 200 parodų ekspozicijų.
8. Regioninių dailės centrų kūrimas:
   Vadovavo Lietuvos dailės muziejaus padalinių – Klaipėdos paveikslų galerijos (1973), Klaipėdos laikrodžių muziejaus (1984), Renavo dvaro rūmų (1987) ir keleto kitų ekspozicijų sukūrimui, konsultavo ir talkino Lietuvos regionų muziejams vertinguose istoriniuose pastatuose sukuriant kultūros paveldo vertybių ekspozicijas.
9. Radvilų rūmų galerijos kūrimas:
   1990 m. Radvilų rūmuose sukūrė pirmąją ekspoziciją, skirtą Radvilų dinastijai. Nuo 1992 m. perimamame Radvilų rūmų ansamblyje sukūrė į Lietuvą parvežtų ir padovanotų įvairių išeivijos institucijų ir privačių asmenų (dr. G. Kazokienės ir kt.) kolekcijų pristatymo parodų ekspozicijas („Australijos ir Okeanijos tautų menas“, „Sugrįžusi išeivijos dailė“ ir kt.).
10. Nuo 2002–2008 m. vadovavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų programą kuriančiai grupei, kuri parengė ekspozicijų programą.
11. Nacionalinės dailės galerijos įkūrimas.
12. Vytauto Kasiulio dailės muziejaus įkūrimas:
    2009 m. Vilniuje surengus vieno garsiausių išeivijos dailininkų V. Kasiulio kūrybos parodą, vadovavo 2010–2011 m. kūrėjo palikimo kolekcijos perėmimo deryboms ir jas užbaigė sėkminga sutartimi, pagal kurią dailininko šeima (Paryžius) perdavė LDM visą dailininko kūrybinį palikimą. Sukūrė dailininko kūrybos pristatymo muziejaus koncepciją, kurios pagrindu už ES lėšas rekonstruotas muziejaus pastatas Vilniuje, Goštauto g. 1, kuriame 2013 m. liepos 1 d. atidaryta V. Kasiulio dailės muziejaus ekspozicija, parodų ir konferencijų centrai.

Organizavo vertingų meno kolekcijų pervežimą į Lietuvą:

1979–1990 m. su D. Trinkūnu parvežė į Lietuvą 1 370 Mykolo Žilinsko Lietuvai dovanotų meno vertybių (paveikslų, istorinių baldų) kolekciją.

1990–2011 m. organizavo vertingiausių išeivijos lietuvių dailininkų personalinių dailės rinkinių ir institucijų sukauptų kolekcijų pervežimą į Lietuvą (M. K. Čiurlionio dailės galerijos kolekcija iš JAV, P. Domšaičio kolekcija iš JAV, V. Jonyno kolekcija iš JAV, V. Kasiulio kolekcija iš Paryžiaus, Arbit Blato kolekcija iš Niujorko ir Venecijos ir pan.) ir jų eksponavimą.

1960–2010 m. parašė per 60 straipsnių dailės meno istorijos, gintaro, atskirų kolekcijų klausimais, sudarė keletą vertingų studijų ir katalogų, albumų (su V. Dolinsku „Vilniaus katedros lobynas“ ir kt.), surengė kelias dešimtis ekspedicijų (gintaro radimvietėse ir kt.).

Tarptautinės muziejų tarybos ICOM narys (nuo 1960 m.). Nuo 1990 m. tris kadencijas vadovavo Lietuvos muziejų asociacijai.

Daugelio valstybinių kultūros ir meno tarybų, ekspertų komisijų narys, valstybinių strateginių programų darbo grupių narys.

Apdovanojimai:

• 1983 m. LTSR nusipelnęs kultūros veikėjas
• 1986 m. Tautų draugystės ordinas
• 1995 m. Gedimino 4 laipsnio ordinas
• 1999 m. Gedimino 3 laipsnio ordinas
• 2006 m. Baisogalos garbės pilietis
• 2003 m. Santarvės fondo ordinas „Pro augenda concordia“
• 2006 m. Vyriausybės kultūros ir meno premija
• 2009 m. Palangos garbės pilietis
• 2013 m. kultūros ženklas „Nešk šviesą ir tikėk“
• 2013 m.  Vilniaus dailės akademijos garbės daktaro regalijos
• 2014 m. Baltarusijos Respublikos valstybinis apdovanojimas – Pranciškaus Skorinos medalis
• 2019 m. ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Komandoro kryžius