1968 m., apkaltinus formalizmu, buvo uždaryta Kazimieros Zimblytės abstrakčios tapybos ir koliažų paroda, vykusi „Vagos“ leidykloje Vilniuje. Šis įvykis simboliškai žymi takoskyrą, laipsniškai išryškėjusią postalininio laikotarpio Lietuvos dailės gyvenime. Vienoje jo pusėje – valstybės užsakymai kūrėjams, oficialios parodos, apdovanojimai, kitoje – individualūs dailininkų ryšiai su kolegomis Vakarų šalyse, į pagrindines parodas nepriimamų naujus meninės kūrybos metodus demonstravusių kūrinių pristatymai nuošalesnėse ekspozicijų salėse ir privačiuose butuose, kūrybos problemų aptarimai bičiulių sambūriuose. Dauguma menininkų laviravo tarp abiejų kelių, o neoficialioji septintojo-devintojo dešimtmečių Lietuvos dailės tėkmė vėliau buvo pavadinta „tyliuoju modernizmu“.
Specifinės dailės kalbos vertės pripažinimas atsinaujinusioje „atšilimo“ metų kūryboje bei įvairiais būdais gaunama meno informacija iš Vakarų kai kuriuos dailininkus paskatino itin drąsiems („suvaržytos laisvės“ sąlygomis) eksperimentams. Jie beveik arba visiškai atsisakė reprezentuoti ar subjektyviai interpretuoti tikrovę ir siekė plastinių priemonių pagalba analizuoti pačią jos sampratą ir pažinimo ribas.
Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos lietuvių dailininkai ėmė kurti natūrą abstrahuojančias kompozicijas, išsirutuliojusias iš peizažo ir natiurmorto vaizdinės sandaros. Manoma, kad tokių eksperimentų pradininkas (1958 m.) – monumentaliosios sienų tapybos specialybę įgijęs Vytautas Povilaitis. Abstrakcionizmas Lietuvoje neturėjo vietos tradicijų, tik Vytautas Kairiūkštis trečiajame dešimtmetyje išmėgino suprematizmo kalbą. Dauguma Lietuvos dailininkų, XX a. amžiaus antroje pusėje susidomėjusių tapybine abstrakcija, buvo kitų meninių profesijų atstovai: architektai, scenografai, taikomosios dailės kūrėjai, rašytojai, kurių kūrybos principai rutuliojosi atsietai nuo estetinių lietuviškos tapybos mokyklos prioritetų. Tarp tokių kūrėjų minėtini Juzefa Čeičytė, Linas Katinas, Kazimiera Zimblytė, Eugenijus Antanas Cukermanas. Geometrinių formų poetika patraukė ir skulptorius Kazimierą Teodorą Valaitį, Vladą Urbanavičių.
Koloristinės Lietuvos tapybos fone išsiskiria Zimblytės ir Cukermano darbai. Pabrėžiant medžiaginį kūrinio paviršiaus konkretumą ir monochromijos niuansus, paveiksluose rekonstruojama už įprasto regėjimo lauko plytinti būtis. Konstruktyvusis pradas sieja šių autorių ir XX a. antrosios pusės tarptautinės abstrakcijos raidos epicentre – Jungtinėse Amerikos Valstijose – gyvenusių išeivijos dailininkų Kazio Varnelio, Kęstučio Zapkaus ir Kazimiero Žoromskio kūrybą.
Aštuntajame dešimtmetyje išryškėjo ir priešinga tendencija. Beveik tuo pat metu, kaip ir kolegos Vakaruose, lietuvių dailininkai susidomėjo fotorealistiškais, daiktiškais vaizdais. Nors ši kryptis, atsispindėjusi oficialiose parodose, tikrovės reprezentavimo uždavinių neatmetė, ji tapo iššūkiu ekspresionistinei figūrinės vaizduosenos tradicijai. Utriruodami iliuzionistines priemones, fotorealistai pabrėžė objektyvios realybės atvaizdų dirbtinumą, uždarumą, nepažinumą. Algimantas Švėgžda preciziškai tapė daiktus tuščioje, belaikėje erdvėje, tikrovę paversdamas tik pretekstu kontempliavimui bei mąstymui apie būtį.
Aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečiais skulptūros raidą stipriai paveikė nauji jos viešo pristatymo būdai. Greta įprastų muziejuose vykusių parodų pradėti rengti daugiau kūrybinės laisvės suteikiantys projektai: Smiltynėje (Klaipėdoje) – granito, Vilniuje – betono skulptūrų simpoziumai, grupinės skulptorių ir kitų specialybių dailininkų bei fotografų ekspozicijos. Jose išsirutuliojo nauja daiktiškos abstrahuotų formų skulptūros kryptis. Vienu svarbiausių jos bruožų tapo tiesioginė kūrinio sąveika su specifiniu erdviniu ir semantiniu aplinkos kontekstu. Atsisakiusi simbolinio ženklinimo funkcijos, skulptūra tapo aktyvia pačios tikrovės dalimi.
Atnaujinta: 2018-06-13
