1931 m. rengiantis restauruoti nuo potvynio nukentėjusią Vilniaus katedrą, buvo atverta kripta su Aleksandro Jogailaičio bei dviejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės palaikais. Karališkųjų palaikų atradimas sukėlė ažiotažą, atspindėjusį mieste vyravusias retrospektyvias nuotaikas.
Tarpukario Vilnius gręžėsi į praeitį. Istorinių dailės tradicijų gaivinimo židiniu tapo 1919 m. atkurto Stepono Batoro universiteto Dailės fakultetas, kuriam vadovavo Ferdinandas Ruščicas. 1932 m. fakulteto dekano pareigas perėmė Liudomiras Slendzinskis – garsios vilniečių dailininkų dinastijos palikuonis ir iškiliausias vadinamosios tarpukario Vilniaus klasicizmo mokyklos tapytojas. Jis ypač išgarsėjo dekoratyvinėmis kompozicijomis, skirtomis valstybinių bei visuomeninių pastatų interjerams, taip pat daugybe portretų, pasižyminčių stilizuota „itališka“ maniera ir senajai dailei būdinga technikos meistryste.
Slendzinskis pirmininkavo 1920 m. įsteigtai Vilniaus dailininkų draugijai (Wileńskie Towarzystwo Artystów Plastyków). Susivienijimui priklausė Petras Hermanovičius, Jurgis Hopenas, Rapolas Jakimavičius, Bronislovas Jamontas, Edvardas Karniejus, Kazimieras Kviatkovskis, Mykolas Rauba, kiti menininkai. Šis sambūris buvo pirmoji Lietuvos žemėse susikūrusi ne visuomeninė, o profesinė, t. y. tik dailininkus vienijusi organizacija, kuri rengė kasmetines parodas, turėjo nuosavą spaudinį – mėnraštį „Południeir“ kurios narius jungė apibrėžta ideologija.
Neoklasicizmo idealus išpažinę Vilniaus dailininkų draugijos nariai neigė individualų menininko temperamentą kaip esminį kūrybinio akto dėmenį ir priešinosi XIX a. antros pusės dailės paveldui, visų pirma – natūralizmo bei impresionizmo išraiškos priemonėms. Jie suvokė kūrybą kaip racionalų procesą, grįstą iš kartos į kartą perduodamomis amato žiniomis ir intelekto bei juslių sinteze, o meno kūrinį – kaip aiškią, monumentalią, architektonišką vaizdinę visumą, glaudžiai susijusią su istoriniu dailės kontekstu. Vilniečiai sekė antikos ir ankstyvojo italų renesanso pavyzdžiais, baroko ir klasicizmo epochų stilistika. Šią istorinę patirtį sujungę su vietine ikonografija bei postkubistinės dailės pamokomis, jie suformavo savitą europinio neotradicionalizmo mokyklą.
Tradicijos samprata buvo aktuali ir Kaune, nors, skirtingai nei lenkai, lietuviai neišplėtojo nuoseklios koncepcijos. Tuo požiūriu labiausiai pasižymėjo neokatalikiškoNaujosios romuvosžurnalo redaktorius Juozas Keliuotis. Šio leidinio puslapiuose jis ne kartą apmąstė nūdienos bei praeities vertybes ir tradiciją interpretavo kaip sudedamąją modernizmo dalį, bet ne jo priešpriešą. Panašaus įsitikinimo laikėsi daugelis jaunosios kartos dailininkų: Antanas Gudaitis, Vytautas Kazimieras Jonynas, Stasys Ušinskas, Adolfas Valeška, Viktoras Vizgirda. Jų kūryboje tradicionalistinės tendencijos itin išryškėjo antroje ketvirtojo dešimtmečio pusėje. Tačiau jos pynėsi su įvairių modernizmo krypčių elementais, daugiausia atsiskleisdamos kūrinių motyvuose bei kompozicijoje. Pažymėtina, kad klasikinės estetikos atspindžiai į lietuvių akiratį patekdavo ne iš pirminių šaltinių, o kartu su tarpukario Vakarų Europos, ypač prancūzų, meno įtaka. Prancūziškojo neoklasicizmo idealus įkūnijo skulptorius Juozas Mikėnas, pamėgęs poetišką moters atvaizdą, perteiktą Charles’io Despiau braižą primenančiomis darniomis plastinėmis priemonėmis. Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu bei sovietmečiu menininkas įgijo nemažai mokinių ir pagrindė esminius moderniosios lietuvių skulptūros principus.
Viena savičiausių lietuviškojo neotradicionalizmo apraiškų buvo Vlado Eidukevičiaus tapyba. Vienišius, keistuolis, klajūnas, apkeliavęs pusę Europos, Eidukevičius išsiskyrė koloristo gabumais ir kūrybiniu produktyvumu. Jaunystėje daugybę kartų kopijavęs klasikus, jis gerai išmanė senąją dailę, žavėjosi Velázquezu, Rembrandtu, Goya. Nors dailininkas linko į atmosferos ir šviesos sąveiką perteikiantį impresionistinį potėpį, tačiau vengė atsitiktinio gesto ir trumpalaikio įspūdžio. Dažniausiai jis tapė ilgai, sluoksnis po sluoksnio formuodamas monumentalią, stabilią vaizdo struktūrą ir naudodamas šiltą „venecijietišką“ koloritą. Nors Eidukevičius Lietuvoje praleido vos dešimtmetį, tačiau kaip tik čia subrandino individualią manierą ir paliko gausų bei vertingą savo paveikslų rinkinį.
Atnaujinta: 2018-06-13
