1929 m. pradžioje Meno mokykloje įvyko mokinių streikas. Ši kolektyvinė protesto akcija atvėrė dailės raidos tarpsnį, kuriame svarbiausias vaidmuo teko nepriklausomoje Lietuvoje ir Vakarų Europoje mokslus baigusiems jauniems dailininkams. Jaunimas, stengdamasis iniciatyvą perimti į savo rankas, ėmė skelbti naujo meno idėją. Radikaliausias pažiūras reiškėArsgrupė, 1932 m. surengusi prieštaringai įvertintą parodą. Jos branduolį sudarė tapytojai Antanas Gudaitis, Antanas Samuolis, Viktoras Vizgirda bei skulptorius Juozas Mikėnas. Prie jų prisijungė grafikai Vytautas Kazimieras Jonynas, Telesforas Kulakauskas, Jonas Steponavičius. Grupuotę palaikė ir parodoje dalyvavo vyresni kolegos – Mstislavas Dobužinskis, Adomas Galdikas. Proginiame ekspozicijos leidinyje arsininkai paviešino provokuojamos retorikos kupiną pareiškimą, kuris tapo pirmuoju lietuvių dailės manifestu.
„<…> Mes pasiryžę šiai atgimstančios tėvynės epochai tarnauti ir kurti šios epochos stilių. Meno kūrinys – nauja gyvenimo realybė. Mes trokštam praturtinti mūsų gyvenimą naujom vertybėm. <…>“
Tačiau tiek naujumo, tiek tradicijos sąvoka nacionalinės dailės mokyklos kontekste buvo problemiška. Ieškodami orientyrų, jaunieji dailininkai atsigręžė į lietuvių liaudies meną. Jų pasirinkimas turėjo dvejopus tikslus: natūralistinę vaizduoseną paneigti primityviosios dailės principais, kartu eksperimentams suteikti solidų tradicijos pamatą. Taigi liaudies meno reikšmė Lietuvoje buvo ir panaši į primityvo paskirtį Vakarų Europos modernistų kūryboje, ir nuo jos esmiškai skyrėsi. Tautodailė regėta ne tik kaip praeities kanonus laužantis ir vaizduotę išlaisvinantis bei modernizuojantis veiksnys, bet ir kaip įpareigojantis istorinis lietuvių kultūros paveldas.
Arsininkai taip pat siekė perimti Vakarų modernizmo patirtį. Visi jie (išskyrus Samuolį ir Kulakauską) buvo neseniai mokęsi ar tebestudijavo Paryžiuje. Tačiau tuo metu Prancūzijos sostinėje avangardas jau slūgo. Tarpukariu daugelis tenykščių dailininkų rinkosi vidurio kelią, mėgindami susintetinti modernistinės ir klasikinės estetikos požiūrius. Tai, su kuo Paryžiuje susidūrė lietuviai, veikiau buvo modernizuotos tradicijos arba kompromisinio modernizmo pavyzdžiai nei radikalūs, novatoriški iššūkiai. Ši paryžietiška patirtis pasirodė esanti tokia pat nevienaprasmė kaip ir nacionalinės kultūros šaltiniai, formavę Kauno menininkų pozicijas.
Laikinosios sostinės visuomenę sujudinęs arsininkų maištas buvo trumpas. Grupė iširo, 1934 m. surengusi antrąją parodą. 1935 m.Arsnariai įstojo į jų pačių iniciatyva įsteigtą skirtingas kartas vienijusią Lietuvos dailininkų sąjungą ir pasuko tradiciškesnio meno link. Nors arsininkai nesuformulavo aiškios programos, jų teiginiai ir darbai, ypač ekspresionistinės pakraipos tapyba, turėjo ilgalaikį poveikį. Jie nubrėžė tautinio savitumo ir europietiško modernumo gaires, lietuvių dailės raidą lėmusias kelis dešimtmečius.
Arsgrupės pastangos atnaujinti meną nebuvo vienintelės. Tačiau kitų dailininkų, kaip kad iš Rytų Prūsijos kilusio Karaliaučiaus dailės akademijos auklėtinio Prano Domšaičio, kūryba su tarpukario lietuvių kultūra siejosi tik fragmentiškai. 1910 m. išvykęs į Vakarų Europą, šis tapytojas daugiausia laiko praleido Berlyne, kur įsijungė į vokiečių ekspresionistų sąjūdį. Ketvirtajame dešimtmetyje Domšaitis patyrė nacių represijas: modernistui buvo uždrausta dalyvauti parodose, o jo paveikslai pašalinti iš valstybinių Vokietijos muziejų.
Nuošalėje nuo pagrindinių Kauno dailės tendencijų liko ir tapytojas Vytautas Kairiūkštis. 1923 m. Vilniuje drauge su lenkų dailininku Władysławu Strzemińskiu jis surengė „Naujojo meno parodą“. Ši ekspozicija, kurioje, be kita ko, dalyvavo varšuviečiai Henrykas Stażewskis, Mieczysławas Szczuka, Teresa Żarnowerówna, tapo viena pirmųjų Lenkijos avangardo manifestacijų. Abu jos organizatoriai, Maskvoje mokęsi dailininkai, buvo paveikti rusų suprematizmo ir konstruktyvizmo bei vakarietiškojo kubizmo krypčių. Jie puoselėjo bedaiktę tapybą eksperimentuodami su geometrinių formų ir kontrastiškų spalvų kompozicijomis. Tačiau konservatyvi miesto visuomenė „Naujojo meno parodos“ iniciatorių nepalaikė. 1924 m. Strzemińskis iš Vilniaus išvyko. Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijoje mokytojavęs ir dailės studijai vadovavęs Kairiūkštis pasitraukė į vietos kultūrinio gyvenimo paraštę. 1932 m. repatrijavęs į Lietuvos Respubliką, jis ėmė rinktis nuosaikesnesart decoir postimpresionizmo išraiškos priemones.
Atnaujinta: 2018-06-13
