Po Pirmojo pasaulinio karo, kai Vilnius atiteko Lenkijai, laikinąja Lietuvos Respublikos sostine tapo Kaunas. 1920 m. čia pradėjo veikti Piešimo kursai. 1922 m. jie buvo pertvarkyti į aukštesniąją Meno mokyklą, kuri 1926 m. išleido pirmuosius specialiojo (dailininkus rengusio) skyriaus absolventus.
Mokykloje dirbo buvę XX a. pradžios nacionalinio kultūrinio sąjūdžio dalyviai: Petras Kalpokas, Kajetonas Skėrius, Jonas Šileika, Adomas Varnas, Juozas Zikaras bei kiti. Dėl skirtingo pedagogų pasirengimo mokymo programa buvo nenuosekli ir sulaukdavo dailininkų bei mokinių kritikos. Sekant Europos dailės švietimo pavyzdžiais, ją kelissyk mėginta modifikuoti – kreipti taikomųjų disciplinų link. Ketvirtajame dešimtmetyje greta įprastų „akademinių“ vaizduojamojo meno šakų imta dėstyti dekoratyvinę tapybą ir skulptūrą, medžio drožybą, keramiką. Esminė reforma įvykdyta 1939 m., kai Meno mokyklai buvo suteiktas aukštosios švietimo įstaigos statusas ir galutinai suformuotos vaizduojamosios bei taikomosios dailės ugdymo kryptys.
Meno mokyklos lankytojams didžiausią autoritetą turėjo buvęs Piešimo kursų vadovas ir pirmasis mokyklos direktorius Justinas Vienožinskis, taip pat Grafikos studijai vadovavęs Adomas Galdikas. Abu mokytojai, akcentavę vaizdinę dailės specifiką, auklėtiniams diegė antinatūralistines menines pažiūras. Be to, jie skatino domėtis lietuvių liaudies menu ir perimti jo raišką. Tapytojo Vienožinskio metodika rėmėsi postimpresionizmui būdinga paveikslo, kaip sintetinės spalvų ir formų struktūros, samprata. Galdikas jaunimui imponavo ne tik grafikos, bet ir tapybos darbais, balansavusiais tarp ekspresyvaus braižo irart decoišraiškos. Greta šių pedagogų nors epizodišką, tačiau ryškų vaidmenį suvaidino tarptautinę šlovę pelnęs Mstislavas Dobužinskis. 1929 m. atvykęs į Lietuvą iš Paryžiaus, jis kurį laiką dėstė mokykloje, propaguodamas pramoninės dailės idėją ir anuomet madingą „mašinizmą“ – industrinius motyvus bei konstruktyviąart decostilistiką. Tačiau bendra mokymo pakraipa buvo nuosaiki: čia netaikytos nei griežtos akademinės taisyklės, nei metodai, skatinantys laisvą eksperimentavimą. Dauguma dėsčiusių buvo tapytojai, amžių sandūroje studijavę reformuotose dailės akademijose ir ten neįgiję nuoseklaus klasikinio išsilavinimo. Tiek savo pačių kūryboje, tiek mokymo procese jie rėmėsi vadinamojo tapybinio (su impresionizmo, postimpresionizmo, kitų naujesnių krypčių elementais sumišusio) realizmo principais. Dailininkai pirmenybę teikė portretui, o ypač – peizažui, šį polinkį skiepydami ir mokyklos lankytojams. Todėl veikiai gamtovaizdis išpopuliarėjo ir tapo „nacionaliniu“ žanru, atitikusiu įvairių menininkų lūkesčius.
Ypatingą peizažo populiarumą tarp mokinių nulėmė ne tik pedagogų įtaka. Šis pomėgis taip pat siejosi su valstietiškomis šaknimis, skatinusiomis jaunus tapytojus nuolat gręžtis į gamtą ir vaizduoti gimtąją kaimo aplinką. Tačiau dar svarbesnę reikšmę turėjo konkreti ir subjektyvi dailininkų vaizduotė, kurią formavo Kauno Meno mokykloje taikomos pedagoginės priemonės. Mokyklos auklėtiniams portreto žanras neretai atrodė per daug įpareigojantis, natiurmortas – perdėm daiktiškas ir formalistinis, istorinė ar mitologinė kompozicija – pernelyg konservatyvi. O peizažas buvo ir lengvai pasiekiamas „modelis“, leidžiantis pasiremti tikrovės pavidalais, ir paranki priemonė išreikšti asmeninę būseną. Neatitrūkdamas nuo realybės, peizažistas galėjo laisvai vartyti dažo mases, atsiduoti kolorito stichijai ir spalviniuose deriniuose ieškoti nuotaikos atitikmens.
XX a. lietuvių dailė, kaip nacionalinė mokykla plačiąja prasme, brendo nevaržoma normatyvinių stilistinių ir žanrinių reikalavimų. Tarpukariu susiklostė jos estetinių kriterijų visuma, kuri buvo liberali ir palanki individualiai emocinei kūrėjo saviraiškai.
Atnaujinta: 2018-06-13
