1907 m. sausio 9 d. Vilniuje buvo atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda, o rugsėjo 15 d. įsteigta Lietuvių dailės draugija, kuri užsibrėžė ugdyti nacionalinę dailę, telkti ir remti įvairiuose kraštuose išblaškytus lietuvių dailininkus, šviesti visuomenę, rinkti tautodailės vertybes. Lietuvių pavyzdys paskatino susivienyti rusų, žydų bei lenkų menininkus ir 1908 m. pradžioje įkurti daugiatautę Vilniaus dailės draugiją.
Šios dvi tarpusavyje bendradarbiavusios institucijos tapo pirmaisiais aktyviai ir ilgai veikusiais dailės sambūriais. Lyginant su kitomis šalimis, Lietuvoje jų atsiradimas vėlavo dėl politinių represijų, kurių 1863 m. numalšinus sukilimą ėmėsi caro administracija. Lietuvos padėtis ne tik Europoje, bet ir Rusijos imperijoje buvo unikali: valdžia, laikydamasi „rusiškų pradų atkūrimo“ politikos, ištrėmė arba privertė emigruoti didžiąją dalį šviesuomenės, suvaržė draugijų steigimą, uždraudė vietinę spaudą lotyniškais rašmenimis. Lūžis įvyko tik XX a. pradžioje, kai buvo įgyvendintos liberalios reformos, tarp jų – 1906 m. kovo 17 d. caro įsakas, leidęs steigti profesines organizacijas.
Dailininkai, gavę sąlygas legaliai veikti, pateko į XIX a. antroje pusėje susiformavusį nacionalinių įtampų lauką, kuriame reikėjo identifikuotis – būti ne tik skulptoriumi arba tapytoju, bet ir lenku, žydu, baltarusiu, lietuviu. Nubrėžti tapatybės ribas ir atskirti „savą“ nuo „svetimo“ pasirodė nelengva. Pavyzdžiui, Lietuvių dailės draugijos tikruoju nariu galėjo tapti kiekvienas lietuvis, o nariu-rėmėju – bet kurios tautybės žmogus. Tačiau nustatant tautybę vadovautasi tiek objektyviais kilmės, kalbos, socialinės priklausomybės kriterijais, tiek subjektyviu paties individo apsisprendimu. Dėl to į draugiją stojo ir modernaus etnolingvistinio, ir istorinio politinio identiteto puoselėtojai, t. y. ir asmenys, kurie, tęsdami daugiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas, lietuviškumą suvokė kaip prarasto valstybingumo ir buvusios pilietybės išraišką.
Nepadėjo ir estetiniai argumentai. Jie ne tiek skyrė, kiek vienijo menininkus. 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą, Lietuvoje nebuvo aukštosios dailės ugdymo įstaigos. Todėl čionykščiai jaunuoliai rinkdavosi Peterburgo, Miuncheno, Krokuvos dailės akademijas, stodavo į 1904 m. įkurtą Varšuvos dailės mokyklą arba vykdavo į Paryžių. Užsienyje studentai įvaldydavo simbolizmo ir realizmo principus, kartais – impresionizmo, secesijos ar postimpresionizmo priemones. Ne vienas jų buvo paveiktas epochai būdingos „grynojo grožio“ ir autonomiško (nuo socialinių uždavinių atsiribojusio) meno sampratos. Šios universaliõs tarptautinės patirties susidūrimas su nacionalinėmis ideologijomis sukėlė koliziją ir tapo viešų svarstymų objektu.
Tam tikra prasme tuometinė meninė Vilniaus erdvė buvo labiau menama nei reali. Dauguma vienokį ar kitokį vaidmenį joje suvaidinusių dailininkų studijavo arba dirbo svetur. Mieste jie tesilankydavo retkarčiais, o parodose dalyvaudavo neakivaizdžiai – siųsdami savo kūrinius. Ypač tai pasakytina apie Vilniaus dailės draugiją. Tik nedaugelis jos narių paliko regimą pėdsaką, tarp jų – draugijos vicepirmininkas Ivanas Rybakovas, skulptorius ir architektas Antanas Vivulskis.
Ženklesnį indėlį įnešė Vilniaus dailės draugijos veikloje nedalyvavę lenkų dailininkai Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius, Stanislovas Jarockis, Pranciškus Jurjevičius. Tačiau ryškiausia asmenybe laikytinas 1908 m. Vilniuje nuolatinai įsikūręsFerdinandas Ruščicas. Nustojęs tapyti, jis pasišventė kasdieniam miesto gyvenimui ir užsiėmė organizacine veikla bei taikomuoju menu.
Lietuvių dailės draugijoje labiausiai pasižymėjo jos pirmininkas tapytojasAntanas Žmuidzinavičius, rengęs parodas, rinkęs lėšas, rašęs straipsnius į spaudą, kuriuose propagavo susivienijimo tikslus. 1907-1908 m. Vilniuje gyveno ir aktyviai draugijos veikloje dalyvavo žymiausias Lietuvos simbolistasMikalojus Konstantinas Čiurlionis. Čia dažnai lankėsi ir skulptorius Petras Rimša, garsėjęs radikaliomis tautiškomis pažiūromis.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą krašto raidą nulėmusiu svarbiausiu veiksniu tapo lietuvių ir lenkų perskyra. Vis dėlto greta siekio tautiškai diferencijuotis šių etnokultūrinių grupių, ypač dailininkų, santykiuose būta mėginimų pratęsti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bendrabūvio tradicijas. Į dvi skirtingas istorijas abiejų tautų dailės plėtotė galutinai išsiskyrė tik 1918 m., kai susikūrė savarankiškos modernios Lietuvos ir Lenkijos valstybės.
Atnaujinta: 2018-06-13
