Pirmą kartą Lietuvoje – Čekijos impresionistų darbai iš banko „Česká spořitelna“ kolekcijos

2017 m. rugsėjo 7–lapkričio 19 d.

Paroda „Banko „Česká spořitelna“ kolekcijos šedevrai“, kuri supažindino su XIX a.–XX pr. čekų daile. Paroda išskirtinė, nes banko „Česká spořitelna“ sukaupta šio laikotarpio dailininkų kūrinių kolekcija yra didžiausia ir vientisiausia visoje Čekijos Respublikoje. Vilniuje eksponuojami paveikslai yra surinkti iš visoje tuometinės Čekijos teritorijoje buvusių banko „Česká spořitelna“ filialų.      

 

„Česká spořitelna“ – seniausias bankas Čekijoje, įsteigtas 1825 m. Tai buvo antrasis bankas tuometinėje Austrijos imperijoje, kuriai priklausė ir Čekija. Šalyje gausu gamtos išteklių, geografinė jos padėtis – pats Europos centras, per kurį ėjo visi prekybos keliai, todėl XIX a. Čekijoje ėmė sparčiai vystytis bankininkystė.

 

XIX a. pabaigoje Čekijoje finansines paslaugas teikė keli šimtai bankų, kurių reprezentatyvūs pastatai buvo statomi pagrindinėse didmiesčių aikštėse, o jiems puošti – perkami meno kūriniai: paveikslai, skulptūros, grafikos darbai. Ši veikla tęsėsi ir XX a. pradžioje. Susijungus Čekijos teritorijoje veikusiems bankams, „Česká spořitelna“ paveldėjo tūkstantinę dailės kūrinių kolekciją. Dominuojanti paveikslų rinkinio tema – peizažai. Tuo metu šis vaizduojamosios dailės žanras buvo labai mėgstamas tiek dailininkų, tiek žiūrovų. Peizažinę tapybą dėstė ir Prahos dailės akademijoje, ir įvairiose privačiose dailės mokyklose. Domėjimasis peizažais neatslūgo beveik šimtmetį, prie to prisidėjo ir bankai, pirkę vietinių dailininkų paveikslus ir taip rėmę šią dailės sritį.

 

Parodoje pristatoma XIX a. pab.–XX a. pr. čekų dailė. Ankstyviausi iš eksponuojamų kūrinių yra tapytojo peizažisto Augusto Bedřicho Piepenhageno, Čekijoje gyvenusio vokiečių dailininko, darbai. Jo kūryboje ryškūs ankstyvojo romantizmo bruožai.

 

Čekijoje nuo XIX a. pr. meninio išsilavinimo centras buvo Prahos dailės akademija. Joje savo studiją turėjo vokiečių dailininkas Maximilianas Haushoferis, išugdęs itin stiprių tapytojų. Parodoje rodomi jo mokinių – Aloiso Bubáko, Adolfo Kosáreko, Hugo Ulliko ir Antoníno Waldhauserio – paveikslai yra išties aukšto meninio lygio, išskirtiniai dailės šedevrai.

 

M. Haushoferiui mirus, studija buvo panaikinta, o peizažinė tapyba nebedėstoma. Po trylikos metų, 1879-aisiais, į Paryžių, kuris tuo metu buvo Europos meno centras, išvyko Antonínas Chittussi. Tuo metu Prancūzijos metropolyje vyko pirmosios impresionistų parodos, Chittussi’o kūrybą ypač paveikė Barbizono mokyklos atstovai (Theodore’as Rousseau, Charles’is-François Daubigny ir Camille’is Corot). Bendras šios mokyklos atstovų bruožas – atsisakyti idealaus peizažo kompozicijos. Buvo stengiamasi pagauti akimirką, tapyti po atviru dangumi (en plein air), ištrinti ribą tarp akademinių žinių ir galutinio rezultato. A. Chittussi greitai įsisavino šiuos principus ir tokiu būdu padėjo moderniojo peizažo žanro pagrindus Čekijoje. Jo pomirtinė paroda, įvykusi 1892 m., padarė didelę įtaką jaunajai kūrėjų kartai.

 

1887 m. Prahos meniniame gyvenime įvyko didelių pokyčių. Kad atgaivintų peizažinę tapybą, į Prahos dailės akademiją buvo pakviestas dėstyti peizažistas Julius Mařákas. Jo drobėse ir dideliuose paveiksluose pastebimas perėjimas nuo romantizmo prie realizmo. Ryškius pėdsakus čekų dailėje paliko ir jo pedagoginė veikla. Dvylika metų gyvavusi J. Mařáko studija išaugino stiprią peizažistų kartą, daugelio šių tapytojų darbai yra saugomi banko kolekcijoje. Tai Ferdinandas Engelmülleris, Otakaras Lebeda, Janas Honsa, Jaroslavas Panuška, Ota Bubeníček, Aloisas Kalvoda, Františekas Kavánas, Karelas Langeris, Stanislavas Lolekas, Františekas Pečinka ir Josefas Ullmannas. Į plenerus atvykdavo ir Antonínas Hudečekas.

 

XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje į Čekijos meno sceną įžengė jaunieji menininkai, siekę išlaisvinti dailę iš izoliacijos, priartinti ją prie moderniojo meno. Tai buvo nelengva užduotis, nes finansinės jaunų dailininkų galimybės neleido ilgiau pasilikti Paryžiuje ar ten studijuoti. Į Čekiją žinios apie naujausias meno tendencijas ir sroves ateidavo pavėluotai. Garsesni pokalbiai apie impresionizmą Prahoje prasidėjo tik 1899 m., įvykus Václavo Radimský parodai. V. Radimský tuo metu gyveno Prancūzijoje, netoli Claude’o Monet namų. Tačiau plačiojoje visuomenėje labiau buvo vertinami Karlo Liebschero ir Václavo Jansos darbai, atstovaujantys konservatyviajai peizažinės tapybos srovei.

 

Čekijoje impresionizmas pripažinta meno srove tapo tik XX a. pradžioje. J. Mařáko mokiniai tęsė peizažinės tapybos tradicijas, kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Aloisas Kalvoda ir Ferdinandas Engelmülleris, įkūrė savo dailės mokyklas, kuriose buvo ugdomos naujos peizažistų kartos.

 

Pamažu radosi kita stiprių menininkų generacija. Baigę studijas Prahos dailės akademijoje ar Meno ir pramonės mokykloje, jie išvažiuodavo į užsienį. Pabuvę kitose šalyse, grįždavo įgiję naujų žinių. Šalia stiprios Antoníno Slavíčeko peizažinės tapybos tradicijos, jų kūrybą vis labiau veikė impresionizmas ir postimpresionizmas. Šioje parodoje tokios kūrybos pavyzdžiai galėtų būti Ludvíko Kubos, Františeko Cínos Jelíneko, Gustavo Poršo, Gustavo Macouno ir Oldřicho Blažíčeko darbai.

 

Emilio Arturo Pittermanno-Longeno, Václavo Špálos, Jindřicho Pruchos, Jano Trampoto ir Otakaro Nejedlý darbuose jau matoma naujausių srovių – ekspresionizmo, fovizmo, kubizmo, taip pat ir – Paulio Cézanne’o įtaka. Saviti Vlastimilo Rados ir Karlo Holano miestą ir miesto periferijas vaizduojantys paveikslai.

 

Šalia žinomų autorių eksponuojamoje kolekcijoje esama dailininkų darbų, kurių kūryba glaudžiai susijusi su jų gimtuoju kraštu. Pietinėje Čekijoje tapė Richardas Lauda, Adolfas Trägeris, Jiří Probošta, Josefas Krejsa, Viktoras Klena, Šumavos regione – Bedřichas Andrle, Zdeňekas Nemastilis, Jindřichas Šimka, Čekijos kalnų peizažai atsispindi Karelo Jano Sigmundo paveiksluose, šiaurinė Čekija – Richardo Fleissnerio drobėse. Reikšmingas meno centras XX a. pr. buvo įsteigtas ir Moravijoje. Slovakijoje išsiskyrė šie dailininkai – Antošas Frolka, Ludvíkas Evženas Ehrenhaftas, Josefas Koudelka, Františekas Hlavica ir Emilis Josefas Nečasas.

 

Šioje parodoje mažiau figūrinės tapybos atstovų darbų, bet ir čia netrūksta žinomų vardų: Václavas Brožíkas, Vojtěchas Hynaisas, Emanuelis Krescencas Liška, Františekas Ženíšekas. Taip pat unikalūs ir išskirtiniai yra Jakubo Schikanederio paveikslai. XIX a. visi šie autoriai dėstė Prahos dailės akademijoje, o jų studijos išaugino ne vieną žinomą dailininką, kurie vėliau susibūrė į draugiją, pasivadinusią Josefo Máneso vardu. Šios draugijos atstovai – Maxas Švabinský, Janas Preisleris bei Viktoras Stretti – dailininkai, padarę didelę įtaką moderniajam čekų menui.

 

Paskutinieji XIX a. dešimtmečiai – laikotarpis, kai dailėje susipina daug stilių ir tendencijų, srovių. Kasmet, per metines darbų peržiūras, kurias organizuodavo meno draugija „Krasoumná jednota“, gražiausiame banko „Česká spořitelna“ pastate Rudolfinume, šalia jaunųjų menininkų, tokių kaip Luděkas Maroldas, kabėdavo ir tradicinės akademinės tapybos mokyklos darbų pavyzdžių – Benešo Knüpferio ir Františeko Dvořáko darbai. Konservatyvųjį finansinių institucijų skonį pakeitė Františeko Jakubo kūriniai. Jo paveiksluose dėmesį patraukia akademinė tapyba ir secesinis dekoratyvumas, kuris išliko iki pat XX a. trečio dešimtmečio.

 

Dr. Duňa Panenková

 

Parodos Lietuvoje rengėjai: Lietuvos dailės muziejus, bankas „Česká spořitelna, a.s.“, Čekijos Respublikos ambasada Lietuvos Respublikoje bei Lietuvos ir Čekijos draugija

 

Kuratoriai: Dr. Duňa Panenková, Skaistis Mikulionis

Projektą iš dalies finansuoja:     

 

Remėjas:

​

Adresas: Didžioji g. 4, LT-01128 Vilnius
Tel. / faks. +370 5 261 1685
vpg@lndm.lt