Chodkevičių rūmai

 

 

PASTATAS

 

Chodkevičių rūmų ansamblis stovi pačiame Vilniaus senamiesčio centre, netoli Rotušės aikštės. Reprezentacinis vakarų korpuso fasadas yra viena ryškiausių Didžiosios gatvės dominančių.
Jau XVI a. rūmų teritorijoje stovėjo mūriniai pastatai. XVI–XVII a. sandūroje Chodkevičiai jų vietoje pastatė įtvirtintą miesto rezidenciją su vidiniu kiemu ir bokštais. XVII–XVIII a. rūmai buvo plečiami, kelis kartus perstatyti po gaisrų ir karų. 1754–1762 m. rūmai rekonstruoti pagal architekto A. Virenerio projektą, XIX a. I pusėje (apie 1825–1834 m.) dar kartą perstatyti, greičiausiai architekto Tomo Tišeckio. Po šios rekonstrukcijos rūmų architektūra įgavo vėlyvojo klasicizmo formas. Buvo suformuotas reprezentacinis vidinis kiemas, apsuptas keturių korpusų. Nuo to laiko nedaug tepakitę Chodkevičių rūmai ir šiandien yra vienas stilingiausių vėlyvojo klasicizmo ansamblių Vilniuje ir visoje Lietuvoje.
Daugiau negu tris šimtmečius rūmuose gyveno mažiausiai aštuonios Supraslio šakos Chodkevičių kartos. 1600 m. rūmai išgarsėjo ginkluotu susirėmimu su Radvilomis dėl paskutiniosios Slucko kunigaikštytės Sofijos Olelkaitės kraičio. Juose įsitvirtino ir savo šalininkų kariuomenę sutelkė tuometinis Žemaičių seniūnas Jonas Karolis Chodkevičius. Teigiama, jog konflikto metu iš Chodkevičių ir Radvilų rūmų buvo šaudoma net iš artilerijos pabūklų. 1611 m. Vilniaus kaštelionas Jeronimas Chodkevičius greta Paraskevos Piatnicos cerkvės įsigijo dar vieną namą. Jo sūnus daugkartinis LDK Vyriausiojo tribunolo maršalka ir Vilniaus vaivada Kristupas nupirko gretimas posesijas, rūmus išplėtė ir jtvirtino. Vėliau juose gyveno trys Kristupo Chodkevičiaus sūnūs – Vendeno vyskupas ir Vilniaus katedros kapitulos kanauninkas Aleksandras Kristupas, Vilniaus kaštelionas Jonas Kazimieras ir jaunas miręs Bludenio seniūnas Jeronimas Karolis.
Vilniaus rezidenciją paveldėjo pastarojo sūnus LDK stovyklininkas Jurgis Karolis, palikęs rūmus savo sūnui LDK kariuomenės pulkininkui Jonui Karoliui. XVIII a. Vilniaus rūmuose rezidavo Jono Karolio Chodkevičiaus sūnus Lietuvos Brastos vaivada Adomas Tadas ir anūkas Žemaičių seniūnas Jonas Mikalojus. Po pastarojo mirties rezidencija rūpinosi jo žmona Liudvika Ževuska-Chodkevičienė. Tačiau ji Vilniuje nuolat negyveno, todėl rūmai dažnai buvo nuomojami. XVIII–XIX a. sandūroje rūmuose, kurie tuo metu turėjo 33 sales ir kambarius, apsistodavo Jono Mikalojaus ir Liudvikos Chodkevičių sūnus Aleksandras – Napoleono šalininkas ir 1812 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės karinio komiteto narys, kongresinės Lenkijos senatorius, generolas, mokslininkas, kolekcininkas. Jau 1810–1811 m. jis ieškojo rūmams pirkėjo. Netrukus rūmai atiteko valstybės tarėjui Vaitiekui Puslovskiui. 1834 m. čia įsikūrė Medicinos-chirurgijos akademija, o 1841 m. – Vilniaus švietimo apygardos kanceliarija. Dalis rūmų buvo perstatyta, erdvios salės pertvertos, įrengti butai.
1919 m. Chodkevičių rūmai atiduoti atkurtam Vilniaus universitetui. Karo ir pokario metais čia gyveno universiteto profesoriai (P. Pakarklis, V. Sezemanas, J. Vabalas-Gudaitis, V. Jurgutis, I. Jonynas, A. Žvironas ir keletas kitų).
Nuo 1994 m. Chodkevičių rūmų vakarų korpuse veikia Vilniaus paveikslų galerija. Kituose korpusuose įsikūrusi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus administracija, biblioteka, archyvas, dailės kūrinių saugyklos.

 

LIETUVOS DIDIKAI CHODKEVIČIAI

 

Chodkevičiai – viena žymiausių, turtingiausių ir įtakingiausių gudų kilmės Lietuvos didikų giminių, kurios palikuonys gyvena iki šiol. Nuo XIV–XV a. sandūros Chodkevičiai garsėjo kaip sumanūs ir narsūs karvedžiai bei diplomatai, ištikimi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesų gynėjai, vedybų keliu susigiminiavę netgi su valdančiąja Gediminaičių-Jogailaičių dinastija. Ši giminė Lietuvos valstybei vien senatorių (vaivadų, kaštelionų, ministrų, vyskupų) XV–XVIII a. davė beveik dvi dešimtis. Chodkevičiai vieni pirmųjų Lietuvoje gavo paveldimo didikų titulo patvirtinimą iš imperatoriaus Ferdinando I Habsburgo rankų – 1555 m. tapo Šventosios Romos imperijos grafais. Šis titulas netrukus buvo pripažintas Lietuvoje ir Lenkijoje, vėliau Rusijoje, kitose Europos valstybėse.
XV a. žymiausias giminės atstovas buvo Jonas Chodkevičius († 1484), tapęs Kijevo vaivada ir LDK rūmų maršalka. XVI a. Chodkevičių giminė suskilo į tris šakas – Bychovo, Berestovicos ir Supraslio. XVI–XVII a. pradžioje labiausiai iškilo ir išgarsėjo Bychovo Chodkevičiai. Būtent šios šakos pradininkas Žemaičių seniūnas, Trakų bei Vilniaus kaštelionas Jeronimas (†1561) pirmasis buvo pagerbtas grafo titulu. Jo sūnus Jonas (†1579) – Žemaitijos seniūnas, Vilniaus kaštelionas, LDK didysis maršalka ir Livonijos administratorius bei etmonas – Liublino unijos sudarymo metais greta kunigaikščių Radvilų buvo tapęs vienu įtakingiausių LDK valstybininkų ir sumaniausių diplomatų, ieškojusių geriausios išeities iš Lietuvai nepalankių unijos sąlygų bei grėsmingos tarptautinės padėties. 1572 m. mirus Žygimantui Augustui, Jonas Chodkevičius buvo vienas kandidatų į Lenkijos ir Lietuvos valdovo sostą. Jo sūnus Jonas Karolis (1560–1621) tapo pirmuoju LDK senatoriumi – Vilniaus vaivada ir LDK didžiuoju etmonu, Livonijos administratoriumi. Šis karvedys, 1605 m. laimėjęs Kirchholmo (Salaspilio) mūšį prieš kelis kartus gausesnę Švedijos karaliaus Karolio IX kariuomenę, išgarsino giminės vardą visoje Europoje. Grafas J. K. Chodkevičius buvo tituluojamas Lietuvos ir Lenkijos vicekaraliumi Maskvoje, lyginamas su kitais katalikiškosios Europos legendiniais karvedžiais – generalisimais, kunigaikščiu A.V.E. Valenšteinu bei grafu J. C. Tily, generolu markizu A. Spinola. XVII a. pradžioje išmirus giminės Berestovicos ir Bychovo šakoms, Chodkevičių įtaką LDK palaikė Supraslio šakos, gyvuojančios iki šiol, atstovai. Supraslio Chodkevičių pradininkas buvo Trakų kaštelionas Jurgis († 1569), kurio sūnūs Jurgis († 1595) ir Jeronimas († 1617) taip pat tapo LDK senatoriais, t. y. užėmė Žemaičių seniūno ir Vilniaus kašteliono postus. Dviejų vėlesnių šios šakos kartų atstovai Kristupas († 1652) ir Jonas Kazimieras († 1660) Chodkevičiai taip pat užėmė svarbiausių LDK senatorių – Vilniaus vaivados ir kašteliono – kėdes, o Aleksandras Kristupas Chodkevičius († 1676) buvo Vilniaus kanauninkas ir Vendeno vyskupas. XVII a. pab.–XVIII a. pr. Chodkevičių giminės galia nyko, Lietuvoje paeiliui iškilo grafai Pacai, kunigaikščiai Sapiegos, savo įtaką gynė Chodkevičių priešininkai kunigaikščiai Radvilos. Tiesa, XVIII a. du Chodkevičiai – Adomas Tadas († 1745) ir jo sūnus Jonas Mikalojus († 1781) – taip pat buvo LDK senatoriai, užėmę Lietuvos Brastos vaivados ir Žemaičių seniūno pareigas. XIX a. Chodkevičiai garsėjo ne tik savo kariniais bei diplomatiniais, bet ir literatūriniais, moksliniais sugebėjimais.
Chodkevičiai, pradžioje buvę stačiatikiais, vėliau simpatizavę kalvinizmui, galop tapo uoliais katalikais. Jie aktyviai rėmė Katalikų Bažnyčią Livonijoje, dosniai finansavo visos LDK katalikų bažnyčias ir vienuolynus (Vilniaus bei Lietuvos Brastos bernardinų ir jėzuitų, Vilniaus augustinų, Bychovo Laterano kanauninkų, Naugarduko ir Šklovo domininkonų, Kražių, Ostrogo, Jaroslavlio jėzuitų, Kretingos bernardinų, Minsko benediktinių), taip pat globojo LDK stačiatikius ir unitus (Kijevo metropoliją, Zabludovo ir Supraslio vienuolynus). Pagrindinėse savo rezidencijose Chodkevičiai sukaupė vertingų dailės kūrinių kolekcijas, turėjo turtingas bibliotekas, visos valstybės istorijai reikšmingus archyvus.

 

LNDM informacija